Sabina Pranculienė
Salėtą gegužės popietę į Kertam kampą Keliautojų namų kiemą sugužėjo Ignalinos Č.Kudabos gimnazijos mokiniai ir juos lydinčios mokytojos. Smalsuoliai atvyko ne šiaip sau, o pasivaikščioti Č.Kudabos vaikystės takais. Neatlygintinai apylinkes aprodė, papasakojo ir žygį pravedė Dalius. Pradėjome žygiuoti nuo Keliautojų namų, Tverečiaus kaimo link. Kirtome Svylos upę, dešinėje palikdami Guntauninkų vandens matavimo stotį. Už tilto sukome kairėn, buvusio Černakiškės kaimo pusėn. Čia, ant stataus upės kranto, stūkso I pasaulinio karo įtvirtinimai – buvusi vadavietė. Praėję Guntauninkų kaimo gale esančias griūvančias fermas, įžengėme į buvusio Černakiškės kaimo teritoriją. Kelias vedė pirmyn, ir po truputį vis prastėjo. Prasidėjo ėjimas bekele. Dešinėje – pelkės pakraštys, o kairėje eglynėlis, kuris, galiausiai, perėjo į natūralių pievų kraštovaizdį. Lėtai žingsniuodami bekele priėjome dar vieną I-ojo pasaulinio karo vokiečių bunkerį. Jį apžiūrėję tiesiu azimutu patraukėme lik buvusio Vaiciekavo kaimo – Č.Kudabos vaikystės namų. Melioracijos ir kolūkinių laukų plėtimo darbai nedidelį Vaiciekavo kaimą ištrynė iš žemėlapio, palikdami dvi medžių salas. Vienoje saloje auga išlaki liepa, o kitoje glaudžiasi dvi liepos su pušimi ir didesniu nei įprasta lauko rieduliu. Seniai nebelikę pastatų, o ir pamatiniai akmenys netvarkingai krūvon aplink kamienus sustumti. Česlovo turėjo sesę ir brolį. Tėvai savo vaikams pasodino po medį – beržą, liepą ir žilvitį. Česlovo beržas pranašingai lūžo prieš pat jo paties išėjimą anapilin. Česlovo sesei pasodinta liepa tvirtai įaugusi į tėviškės žemę ir aukštai iškėlusi savo išlakias šakas stebi besikeičiantį aplinkos gyvenimą. Kaimo teritorija pasikeitė taip, kad liko tik medžiai su savo istorijomis. Trumpa pertraukėlė po išlakios liepos šakomis ir vėl žygiuojame toliau. Netrukus išeiname į platų Adutiškio – Tverečiaus kelią, bet tučtuojau pasukame į etnografinį Senųjų Katinautiškių kupetinį kaimą. Praktiškai visos padrikai išsimėčiusios trobos turi lenteles, kurios žymi etnografinę reikšmę. Kaimas yra vienas iš nedaugelio Lietuvoje, kur pastatų išsidėstymas netvarkingas, prisitaikęs prie Svylos upės vingių ir lengvai banguoto reljefo. Čia kaimynai susikalbėdavo vieni su kitais per atidarytus langus. Katinautiškės minimos nuo 1775 metų. Centrinėje „C“ raidės formos aikštėje seniau vykdavo kaimo šokiai, kuriuose, be abejo, lankėsi ir Č.Kudaba. Dabar, panašu, kad liko vos vienas pastovus gyventojas. Sodybas prižiūri atvažiuojantys miestiečiai. Kaime išlikęs I-ojo pasaulinio karo metu vokiečių statytas aštuonkampio rentinio šulinys, I pasaulinio karo įtvirtinimų griuvėsiai. I-ojo pasaulinio karo metu vokiečių kariai kaimo pastatus išardė ir rąstus panaudojo apkasams tvirtinti. Po karo žmonės ant buvusių pamatų atstatė kaimą. Įdomi kaimo savybė – kapinaitės yra kaimo centre. Pasidairę po senovinį kaimą sukame Guntauninkų link. Lenktyniaudami su artėjančiu lietumi, grįžtame į Keliautojų namus.
