Asta Simonaitienė
Apėjus visą Lietuvą jos pakraščiais po pertraukėlės norisi nerti į naują projektą. Įstrižai Lietuvos. Nuo Medininkų iki Medininkų. Pro Lietuvos vidurio Medininkus. „Lietuva impizavai“. Suintrigavo ir pavadinimas, ir idėja. Žygis įstrižai Lietuvos (aukštaičių tarme). Per Medininkų kaimelius. Pradžia Skuodo rajone, kiti Lietuvos vidury (Kėdainių raj.) ir žinomiausi Vilniaus rajono Medininkai.
Rugsėjo dvyliktosios penktadienio vakarą 22 keliautojai, susirinkę iš įvairių Lietuvos miestų, užsimetė kuprines ant pečių su visa savaitgaliui skirta manta ir paniro į tamsą. Pradžiai turėdami vieną tikslą. Susirasti gamtos prieglobsty nakvynę. Po septynių su trupučiu kilometrų visi laimingi. Laikini namukai, laužas ir užmiršti savaitės rūpesčiai. Išaušęs šeštadienio rytas tik pastiprina tas nerūpestingas akimirkas. Ryto kava, juokas, lengvi pusryčiai ir brendantys per šlapią pievą Daliaus idėja susigundę keliautojai.
Žygis pranoko visus lūkesčius. Suplanuoti kilometrai nebuvo rodiklis. Svarbiau buvo pamatyti, sužinoti, pabendrauti. Patirti žemaitišką svetingumą, pasiklausyti gražios jų tarmės. Labai nuoširdžiai buvome sutikti Vaclovo Into akmenų muziejuje, Mosėdžio Aibės parduotuvėje. O viską vainikavo mūsų šeštadienio nakvynė, kuri buvo suplanuota Šauklių miestelio stovyklavietėj. Įsiliejom į miestelio bendruomenę, kuri šventė antrąjį žuvienės virimo čempionatą. Pažintis su „Auksinės gerklelės“ komanda ir kitai dienai į svečius pakvietusiu skulptoriumi Mindaugu, moterų medžioklės klubo nare Judita, akmenų muziejaus direktore Gintare mūsų žygį praturtino ir pakylėjo iki neregėtų, negirdėtų aukštumų. Gintarė pravedė mums ir ekskursiją. Visų ten sutiktų žmonių ir neišvardinsiu, bet mūsų atminty pasiliks jų pasakojimai, linksmi veidai ir šiltas bendravimas. Apie vakarienės virimą nebebuvo minčių, nes buvome ir pamaitinti, ir pagirdyti.
Pati stovyklavietė labai jauki, graži ir patogi. Per naktį lijęs lietus nei kiek netrukdė, o rytui suteikė malonios rudeniškos gaivos ir pastiprėjusio gamtos kvapo. Pusryčiams skanioji šventės žuvienė buvo pašildyta, tik pridedant į ją dešrelių. Sekmadieninis žygis prasidėjo nuo priimto kvietimo pasisvečiuoti pas skulptorių Mindaugą ir pamatyti iš arčiau kaip akmenys virsta meno kūriniais. Labai jam ačiū už tą svetingumą ir gerą širdį. Prieš akis dar stovi ir keramikės žmonos darbai. Nors ir nesinorėjo palikti tos didingos ir jaukios sodybos, dirbtuvių, tačiau visgi teko neužsimiršti kokiu tikslu atvykom ir žygiuoti tolyn. Gėrėjomės Žemaitijos kraštovaizdžiu, bridome per Salanto upelį, kol sotiems bei gardiems pietums pasiekėme Salantų „Pakalnutės“ kavinę. Nustebino ne tik porcijų dydis, draugiškos kainos, bet labiausiai – mus aptarnavusios Dianos energija, miklumas ir žemaitiškų žodžių šmaikštumas. Kadangi nebesinorėjo lėkti, skubėti, tai čia ir buvo žygio pabaiga. Juk laukė dar netrumpa kelionė iki Vilniaus.
Vos grįžusi imu laukti tęsinio lygiai po mėnesio. Labai dėkinga Daliui už šį naująjį žygių ciklą, kuris buvo atviras visiems norintiems. Ir labai džiaugiuosi susirinkusia kompanija. Buvote šaunūs, linksmi, paslaugūs ir draugiški. O visi pakeliui sutikti žmonės ir vėl parodė, kad Lietuvoj gyventi gera.
Per savaitgalį nuėjome apie 44 km. Sugrįžome gal mažumėlę pavargę, bet stipriai praturtėję. Ne eurais. Bet įspūdžiais ir emocijomis, kurių jokioj parduotuvėj nenusipirksi. Nuotraukos Astos ir Martyno.
