Asta Simonaitienė
Sausio 31-oji. Labai lauktas Skaidrumo žygis į Latviją. Visus lūkesčius net ir viršijo. Prabanga prasideda nuo pat pirmųjų akimirkų. 52 vietų autobuse patogiai įsitaiso 21 keleivis, važiuojantis pasigrožėti Latvijos gamta. Skubame į Naukšėnus, kur įsikuriame buvusiame socializacijos centre. Didžiulės patalpos, daug erdvės, visi patogumai ir garantuotas saugumas. Ant visų langų grotos ir viena lango rankena, skirta visam aukštui. Užskaityta kaip dar vienas pirmas kartas. Šios patirtys neišvengiamos keliaujant su KK. Tas labiausiai ir žavi.
Šeštadienio rytą išskubame gėrėtis Skanakalnos gamtiniu parku. Dalius nenorėjo, kad mums būtų per gerai, tai su vairuotoju padaro sandorį ir veža mus autobuso bagažinėje. Čia jau kolektyvinis pirmasis kartas.
Emocijos ir gera nuotaika užgožia Salacos upės čiurlenimą. Tačiau Vado pasiūlymas sustoti ratu ir susikibus rankomis užmerktomis akimis minutę patylėti, pakylėja ir dar labiau visus suvienija. Mes išgirstame ir gamtą, ir šalia esančių buvimą, kurie prireikus visada išties pagalbos ranką ir pasidalins. Nesvarbu kuo. Maistu, vandeniu ar gera nuotaika, jei išvykai namie ją palikęs ar kažkur pametęs.
Pasiekus Mazsalacos miestelį, mūsų laukia kavinukėje užsakyta vakarienė, kur pasijuntame laukiami ir palepinami skaniu maistu. Miestelio kultūros centre netikėtai stebime latvių nacionalinius šokius.
O dienos malonaus nuovargio resursai vakare atstatomi ir papildomi kitai dienai pirtelėje su baiseiniuku. Ten turime erdvią salę, kurioje tiek smagių, atvirų ir nuotaikingų istorijų apie bendrakeleivius išgirstame. Ir apie nuostabųjį vairuotoją Romaną, kurio seniai nebeerzina pakvaišėliai, pažadėję pusantros valandos pasivaikščioti, o grįžę po pusketvirtos. Murzini ir pelkėmis kvepiantys. Nes sekmadienį laukė lengvutis ir trumputis Vado pažadėtas žygis. Sakė, kad nieko neimtume, nes išeiname labai lengvam pasivaikščiojimui ir trumpam. Patikėjau tuo ir aš. Įsimečiau tik gertuvėlę arbatos dėl visa ko. Visada jaučiausi išmokusi netikėti niekuo, bet visiems kalėjiminiams sukčiams čia būtų ko pasimokyti. Užlipi ant to grėblio penkioliktąjį kartą ir vėl patiki.
Ropštėmis viršun dumblėtais skardžiais, po akimirkos vėl leidomės žemyn. Bet tuo pačiu žavėjomės žadą atimančiais vaizdais ir pykti tiesiog negalėjom, kadangi buvo nuostabu. Labai daug juokėmės, kartu patyrėm tiek nuotykių, kurių aprašyti neįmanoma. Reikia tai pajausti ir išgyventi patiems. Todėl visi su nekantrumu laukiam kitų išvykų.
Dėkinga už nuostabų savaitgalį ir naujas pažintis.
