Diana Vaičiūnienė
Vienas mylimiausių metų renginių – kalėdinis KK žygis, nes žinai, kad susitiksi senų seniai matytų bičiulių, susipažinsi su naujais, kurių, vos išsiskyręs, jau lauksi pasimatant, kad bus lengvų, sunkių, minkštų, klampių, sparčių ar „kvapnių“ žingsnių, – visada iš KK tikėtinų netikėtumų.
Šįmet viso to gėrio išvykome į ypatingą Punsko kraštą. Jo savitumas ir savumas visad glosto širdį. Kloniai, kalvos, miškai, sodybos ir ypač – graži lietuviška, dzūkiška, šnekta. Ačiū Antanui, abiem Juozams ir visiems sutiktiems vietos lietuviams, kad pamaloninot mūsų bendrinės kalbos išgrynintas klausas.
Iš autobuso Sangrūdoje išgriuvęs senelių, snieguolių, elfų ir kitų atributų desantas spėriai apsisuko vietos „Aibėj“, seniūnijos „Nykštukų“ kambary ir iššuoliavo paskui plačiažingsnį Antaną. Iš tiesų teisybės dėlei pirmą žygio dieną nelabai aš tos dzūkiškos kalbos ir girdėjau, nes niekaip nesisekė prisivyti vedlio – pakeliui miškeliai, ežerai, grioviai, sodybos, vieniši senoliai medžiai stabdė žingsnį ir žvilgsnį, o ir pakeleiviai pokalbiais su juoku iki ašarų numušdavo tempą (negi ko kito ir susirinkom) ir šildė kūną. Tik tądien siautėjęs žvarbus vėjas vis stumteldavo pirmyn, kol neišnyko už eilinės kalvos pirmyn nulėkusiųjų kepurės.
Taip su trumpais stabtelėjimais ir ilgesniu pasibuvimu prie Eglinės piliakalnio, šalia kurio įsikūrusi jauki jaunų žmonių šeimos prižiūrima sodyba, ir laužo, kurį tas vėjas taip negailestingai taršė, atkulniavome į patį Punską. Kaip man norėjos užsukti į „Dzūko“ krautuvėlę (!), ale kojos nuvedė „Rūton“ – kur platus stalas, gardūs vėlyvieji pietūs ir graži dzūkiška kalba pamalonino svarbiausius organus – pilvą ir širdį.
Vakaras „Šilainės“ sodyboj sprogo ore – bigosas, šokiai, dainos, pirtelė, kubilas, ežeriukas… šnai – ir rytas.
Papusryčiavę, pasidžiaugę po nakties pribirusiu sniegu ir šykščiai iš debesies sušvitusia saule, apsukę ratuką sodyboj ir darkart padėkoję už lietuvybę (AČIŪ „Šilainės“ šeimininkams ir darbuotojams!) vėl išskubėjom paskui Antaną. Ar kad tų kilometrų mažiau sekmadieniui buvo skirta, ar ir pačiam Antanui norėjosi pasibūti ilgiau su mumis (nes juk esam patys pačiausi), žingsniai dėliojosi ramiau. Perėję kelis plačius laukus, patrepsėję miško paklote, užsukę rašytojos Birutės Jonuškaitės gimtojon sodybon, sutūpėm į Pupabusą ir pasukom į Seinus: pietų– Lietuviškon karčiamon, lauktuvių – lenkiškon „Biedrionkon“. Kad gyventume draugiškai.
Kelias namo visad toks – jau pasiilgęs savo foteliuko ar sofutės, šeimynykščių, o ten, anapus autobuso, palieki tiek patirto jaukumo, šilumos ir nuoširdumo! Lyg aplankęs pas giminaičius.
