Dalius Pranculis
Gruodžio 1-ąją dieną, sekmadienį ištrūkome į Dysnos upės glėbį. Tikėjomės tradiciškai susitikti su žiema, bet ji dar į kalendorių nepasižiūrėjo, tai susitikome su oriai pamojuojančiu rudeniu.
Jeigu į įspūdžius pasinerti, tai, pirmiausiai, labai graži diena pasitaikė. Saulė per kreminius debesėlius žvelgė. Vėjas buvo kažkur pasislėpes. Ramybė. Dysna berods du ar tris kartus esu plaukęs, bet tiktai vasarą. Kažkaip užsilikęs prisiminimas, kad visur pelkėta ir į krantą, su tualetu pabendrauti, nėra daug galimybių. Pasirodo, primiršau. Upė labai įvairi, daug vietos gerėtis ne tik nendrių labirintais, bet ir prie kranto priartėjančiais miškeliais, padaugėjusiomis užvartomis, ir netgi į užkampius paklydusiomis sodybomis. Išlipti į gamtą, vis dėl to, vietų yra.
Ai, dar pamiršau pasigirti, kad pamiršau porą irklų paimti, tai, iš tikrų kertamkampiečių išgirdau grasinimų neplaukti ir išlipti į krantą. Netikėta įtampa, kuri, mano manymu, turėtų būti džiaugsmas. Turėjau nuoširdžiai atsiprašinėti. Reziumė – baidarės, kurios turėjo po vieną irklą, finišavo pirmiausiai.
Labai apsidžiaugiau, kad Pranske su 8 metų dukrele Luna plaukė kartu. Taip pat Arūnas iš sportiškos briedžių ėjikų grupės nepasididžiavo su savo žmonele Egle. Dar labai fainas naujas veidas iš Šiaulių – Darius – kartu buvo. Tikiuosi savi neįsižeis, nepaminėsiu asmeniškai, vieniems didelis ačiū, kitiems ir velnių nepagailėčiau dėl eilinio atsipalaidavimo.
Finišo vietoje dar pasilepinome keliautojiška grikių koše. Išsisklaidėme…
Taip mus ir ištiko paprasta gruodžio 1 diena.
