Asta Simonaitienė
Per ketverius metus
Mes visą Lietuvą
Jos pakraščiais apėjom.
Stebėjom metų kaitą
Bei gamtos ženklus
Ir savo viduje kiekvienas
Stipriai praturtėjom.
2024- ųjų lapkričio 8- osios rytas buvo stipriai ypatingas. Jaudinausi, nes laukė neįprastinis savaitgalis. Mūsų laukė finalinis, trisdešimt devintasis žygis, keliaujant tėvynės pakraščiais, geografo ir keliautojo Rimanto Krupicko atminimui. Dėl klastingos ligos jam savo sumanymo įgyvendinti nepavyko, todėl po daugelio metų jo idėją įgyvendini ėmėsi Dalius su Sabina. Labai dėkinga, kad jie šią galimybę suteikė ir kitiems keliautojams.
Pirmasis žygis buvo atviras visiems pageidaujantiems. Labai simboliška, kad jį baigė 14 keliautojų, lygiai tiek, kiek ir susirinko į finalinį. Per tuos ketverius metus keliautojų sudėtis nežymiai keitėsi, bet svarbiausias kriterijus visada buvo didžiulis noras ir pačios idėjos nuoširdus supratimas. Tiesa, priminsiu, kad po pirmojo žygio turėjome priverstinę pusmečio pertrauką dėl karantino apribojimų.
Susitinkame Keliautojų namuose, ten mėnesį laukti apsikabinimai ir KK mikriuku pajudame į Skirną, kurioje išdygsta paskutinis šiuose žygiuose palapinių miestelis, paskutinis laužas miške, šalia kurio liejasi nostalgiški pokalbiai, prisiminimai bei taip visada laukiami Daliaus skaitiniai iš Rimanto Krupicko knygos „Turiu eiti“.
Šeštadienio rytą geriame kavą, verdame grikių košę ir nekantriai vis žvilgčiojame į keliuką, nes laukiame garbingų ir ypatingų svečių. Pas mus atvyksta Linoreta su šeima. Skanūs pusryčiai, šilti ir įdomūs pokalbiai, puikus oras, bet dar puikesnė už jį visų nuotaika. Pavalgę išeiname visi kartu į istoriškai ir geografiškai ypatingą vietą- trijų valstybių sankirtą. Ten iki ašarų sujaudina netikėtas Linoretos su šeima siurprizas. Esame pasveikinami ir apdovanojami. Tai buvo ypatingai jautrios ir įsimintos akimirkos, gražūs ir širdį virpinantys žodžiai, R. Krupicko indėlio Lietuvai priminimas. Net pasieniečiai mus pasveikino kamerų blykstėmis.
Žygį tęsėme neskubėdami, pasimėgaudami kiekviena akimirka, nes žinojom, kad iki Turmanto buvo telikę nueiti paskutiniuosius 17 km.
Turmanto geležinkelio stoty mus įamžinti paprašėme traukinio į Vilnių palydovės. Simboliška ir tai, kad finišo vietą palikome tuo pačiu metu su traukiniu, kuriuo prieš ketverius metus atvykome į startą. Galėjome kaip tik juo ir grįžti, tačiau keliautojų namuose mūsų laukė Juzytės vyro užkurtas kubilas ir dar daug malonių bei linksmų akimirkų, kurias tikrai išsaugosime savo prisiminimuose. Daliaus buvome apdovanoti įrėmintais diplomais, kurie, tikiu, kad kiekvieno namuose ras pačią garbingiausią vietą kartu su Linoretos arvirukais.
Naktį atšventėme Remigijaus gimtadienį. Jis ir žygio metu turėjo savybę nustebinti mus staigmenomis. Tai šįkart jo staigmena buvo ypatingas tortas, įprasminantis šį žygį. Net valgyti jį buvo gaila, todėl pasilikom sekmadienio rytui su kava. Beje, ir pats tortas buvo dieviškas.
Papusryčiavę išėjome pasivaikščioti po Guntauninkų apylinkes, o sugrįžus garbingai atsisveikinome su žygyje sudėvėtais Kristinos ir Remigijaus batais bei palikome juos saugoti ir globoti Keliautojų namų batų medžiui. Atsisveikinome ir išsiskyrėme su mintimis, kad kažko pabaiga visada gali tapti naujų idėjų pradžia.
Labai ačiū visiems. Ir tiems kas organizavo, kartu keliavo, ir tiems, kas kelyje padėjo, džiugino staigmenomis, ir tiems, kas mus palaikė, domėjosi ir gero linkėjo. Lietuva – geranoriškų ir nuostabių žmonių kraštas. Tuo įsitikinome patys. Tik tie žmonės dažniausiai gyvena ne internetiniuose komentaruose, o realiame gyvenime. Pakilus nuo sofos visada galime juos sutikti. To visiems ir linkiu.
