Indrė Eigminienė
Labai mėgstu žygius (nors ne taip seniai tai supratau), bet žygiai su vaikais verti atskiro teksto. Po tokio žygio gali save apidovanoti dvigubai: už tai, kad nepaisant visų „nenoriu“, „pavargau“, „panešk“ sugebėjot įveikti trasą ir dar visiška mistika yra tai, kad kuo sunkesnis žygis, tuo geresni prisiminimai lieka. Dar vienas svarbus niuansas, kad, mano nuomone, žygiui nėra labai svarbu nei trasa, nei oro sąlygos. Du svarbiausi dalykai – tai kompanija ir apranga. „Žaliasis takas“ mus pasitiko su tokia magiška staigmena. Tako pradžioje buvo dauba. Dauboje stovėjo namelis. Gal nykštukų???? Na, nykštukų neradom, bet radom medį su dreve, o drevėjė LOBIS! Tikrų tikriausias lobis mažame maišelyje. Mano merginos buvo sužavėtos. Amelijai čia buvo visos kelionės varomoji jėga. Jei kas esate buvęs „Fėjų slėnyje“, tai viskas buvo panašiai, tik mažiau dekoracijų. Dar būtinas žygio akcentas – stabtelėjimas pailsėti ir suneštiniai užkandžiai. Čia kaip mūsų laikais būdavo, kai pajudėdavom autobusais į mokyklos ekskursiją ir jau po 5 min. autobusas pakvipdavo „buterbrodais“, tai panašiai, įtariu, jaučiasi mūsų vaikai pradėję žygiuoti, nes bandymai įkalbėti sustoti ir užkąsti prasideda vos tik pajudi iš starto vietos. O šiaip, vien tai, kad nužygiavom apie 10 km. be didesnių sunkumų, manau, daug ką pasako! Labai smagu, kad bendri pomėgiai suvienija ir vaikus ir tėvelius. Vyresnieji vaikai bežygiuodami susidraugavo. Išsiskirdami keitėsi telefonų numeriais. Mažiai keitėsi saldainiais (irgi didelio pripažinimo ženklas). Su Žemyna ir „kertamkampiečiais“ žygiuoti visada smagu, nes nėra pompastikos ir kažko netikro. Yra gamta, kompanija. Ir tai viskas, ko reikia, turiningam laisvalaikiui! Šis žygis su „Kertam kampą su vaikais“ mums nėra pirmas ir tikrai ne paskutinis. Ačiū! Nuotraukos Žemynos.
