Asta Simonaitienė
Kai vasara užleisti vietą rudeniui užmiršo,
Kaitra kely mus svilino iki pat kojų pirštų.
Veiduose šypsenos ir vėl plačiai švytėjo,
O gervės klykavo ir atsikelt rytais padėjo.
Ilgai laukta rugsėjo 6- oji, kadangi Pakraščių žygių keliautojai turėjo du mėnesius vasaros atostogų. Sunkoka buvo suderinti visiems palankią datą, nes keliautojai juk namie neužsibūnantys žmonės. Todėl buvo nuspręsta padaryti vasaros pertraukėlę. Bet tikriausiai pati vasara mūsų ilgėjosi, tad nusprendė dar šiek tiek pasilikti, kad prisimintume, ką reiškia ne nuo lietaus ir sniego, o nuo karščio ir prakaito įmirkę kojinės batuose. Pirmosios pūslės priminė apie kojas jau po pirmųjų dešimties kilometrų. Bent jau man. Bet pamiršau, kad reikia pradėti nuo pradžių.
Vieni kitų be galo išsiilgę susitinkame Keliautojų namuose Guntauninkuose. Šilti apsikabinimai, mielos šypsenos. Juk laukia jau XXXVII (trisdešimt septintasis) žygio, skirto keliautojo ir geografo R. Krupicko atminimui, etapas. Beliko tik du ir visa Lietuva kuo arčiau sienos jau bus apipėduota mūsų kojytėmis. Per kaitrą, žvarbą, liūtį, speigą. Jokios oro sąlygos mums nesutrukdė, nei vienas žygis dėl jokių hidrometeorologinių aplinkybių nebuvo atidėtas. Kadangi birželio pradžioje baigėme Tverečiuje, tai visi ir judame ten. Penkiolika keliautojų. Patenkame tiesiog į rojaus kampelį, mūsų belaukiančių svetingųjų Elenos ir Rimanto sodybą. Pievutė švelni, nušienauta ir tokio lygumo, kad jautiesi lyg ant persiško kilimo. Net palapinę nedrąsu statyti. Namukai greitai ten išdygsta ir paaiškėja, kad mūsų laukia pirtis, fantastinio skonio kugelis, dar rytmetį šeimininko sugauta ir prieš mums atvykstant iškepta lydeka, dar daug daug gėrybių ir šeimininkų šiluma. Taip pat ir jų augintinės žaviosios Bergos noras kiekvieną lyžtelt.
Oi kaip nesinori ryte palikti tos sodybos, kur šeimininkai, dar skaniau ir mikliau nei Tukijoj su UAI, paruošia ryto kavą ir iškepa tobulą kiaušinienę. Tačiau norams reikia nusileisti ir Vado klausyti. Automobiliai finišo vietoj palikti ir turėsim juos pasiekti. Šeimininkai dar mums suorganizuoja ekskursiją, aprodo Tverečių. Visur lydi ištikimoji Berga. Aplankome bažnyčią, kapines. Čia palaidoti žymaus geografo Č. Kudabos tėvai. Visgi tenka atsisveikinti ir žingsniuoti tolyn. Vasariška kaitra ir džiugina, ir vargina. Prieiti vandens telkinukai kuriam laikui atstato jėgas ir priverčia pasidžiaugti vasarišku rudeniu. Kai šeštadieninis kilometrų skaitliukas ima tiksėti link pabaigos, pradedam galvoti apie nakvynę. Ir netikėtas dar vienas bingo. Savo sodybą ir širdį atveria Galina ir Vadimas Tryčiūnų kaime. Vėl pievutė, tvenkinys ir jokio galvos skausmo dėl nakvynės, laužavietės, vandens. Praleidžiame malonų vakarą kartu su šeimininkais, klausomės R. Krupicko knygos „Turiu eiti“ ištraukos ir maloniai pavargę kiekvienas savo tempu ir ritmu grimztame į miegelį.
Ryte vėl gaila atsisveikinti ir palikti, bet pareiga verčia judėti tolyn. Gervių virtinės, laukais bėgantis išdidusis briedis pamalonina ausis ir akis. Tačiau pūslėtomis kojomis vis keliaujame tolyn, link artėjančio tikslo. Per savaitgalį nueiti 48 km nuo Tverečiaus iki Bieniūnų.
Ačiū Daliui su Sabina, bendrakeleiviams ir, žinoma, svetingiesiems sodybų šeimininkams. Bei Rimanto draugui Egidijui, nes kelyje sulaukti putojančių, šaltų gėrimų buvo nuostabu.
