Arūnė Zuzevičienė
… kelionė atgal visada man būna šiek tiek liūdna. Nuotykis, kuris padovanojo daug nuostabių akimirkų ir aikčiojimo “kaip čia gražu” baigiasi. Kelionė atgal turbūt pirmiausiai liūdina dar ir dėl to, kad na ji nuobodi po tiek įspūdžių, o gal ir dėl to, kad į galvą vėl pradeda lysti nepadarytų darbų sąrašai ir rutina. Iš kitos pusės kelionė atgal ir jaudinanti, nes vėl susitiksi su mylimais žmonėmis ir galbūt atveši šiek tiek kitą save – pailsėjusią, įsikvėpusią ir praturtėjusią naujais įspūdžiais. Kad ir kiek keliautum visos kelionės atrodo panašios, bet jos visos labai skirtingos. “Sužaidžia” skirtingi dalykai. Kartais šaukštas deguto tikrai sugadina visą medų, o kartais šaukštas medaus gali išgelbėti visą statinę deguto. Kad ir kur keliautumėt – labai linkiu būti tuo šaukštu medaus, o ne deguto. Kaip viena iš grupės dalyvių sakė „labai svarbu žinoti, kada geriau patylėti“.
Užbaigiu reportažą tyliai. Su šiek tiek statistikos ir paskutinėmis nuotraukomis iš Lofotenų ir šiek tiek iš Švedijos ir Suomijos.
Nuo liepos 7 iki 18d. iš viso nužingsniavau – 238,606 žingsnius, t.y. beveik po 20 tūkst. per dieną; arba apie 160 km bendrai.
Pakilimo metrai nebus labai tikslus, nes ne visada turėjau laikrodį įjungtą, bet tiek, kiek jis buvo įjungtas tai iš viso – 6 154 m.
Taip jau gavosi, kad Lofotenai buvo treniruotė prieš Tour du Mont Blanc – vieną iš TOP 10 pasaulio trail‘ų. Ten grubioji statistika žada 170 km, ir bent 10 000 m pakilimo. Kilometrai manęs negąsdina, nors ir nesu geriausioje savo formoje, net ir pakilimo metrai visai įveikiami, didysis iššūkis tame, kad eisim ratu, apsistosime kempinguose laukiniuose ir ne ir teks visą savo reikailingą mantą t.y. maždaug 16 kg neštis ant pečių visą šį laiką. Prašau visų dievų ir dievybių mums palankaus oro, vis persvarstau savo daiktų pasirinkimą ir labai tikiuosi išvengti traumų. Tikiuosi Europos kalnų karalius bus maloningas ir leis mums pagarbinti jį šiuo žygiu.
