Arūnė Zuzevičienė
Apie tą dieną, kuriai pritrūksta žodžių žodynuose ir kuri tikrai nenuguls giliuose atminties kloduose. Ji bus šalia pagalvojus apie Lofotenus tikrai toptelės pirma. Atrodo tiek daug patyrėme ir pamatėme, atsidariau žemėlapį ir nustebau kiek mažai iš tiesų mes pamatėme šio salyno. Kiekviena vieta vis kitokia, kiekviena turi savo žavesio ir kerų. Didžiausias šios kelionės minusas buvo, kad Kvalvika paplūdimyje turėjome tik vieną naktį, jei būtume čia pasilikę dar ir antrai nakvynei smalsumas ir gėrio dozė, manau, padvigubėtų. Na bet intoksikacija nėra labai naudinga organizmui, tai ko gero, ir tai vadas numatė. Puikų, tolerantišką vadą mes turim! Ačiū, Daliau, kad imi mane į keliones ir už mini paskaitas, ir įžvalgas – labai ačiū!
Kvalvika yra vienas dažniausiai siūlomų maršrutų Lofotenuose dėl savo grožio ir lengvo pasiekiamumo, todėl žmonės čia athikin‘a net ir kelioms valandoms pasidžiaugti Norvegijos jūra, pasideginti. Tiesa, mes negalėjom keliauti tuo trumpuoju maršrutu, nes parkavimo aikštelė buvo pilna ir neturėjom kur palikti automobilių, todėl rinkomės ilgąjį maršrutą kita puse ir net ir su kuprine ant pečių jis buvo žavingas.
Iki 1930-ųjų pabaigos šioje įlankoje iš tikrųjų gyveno keli žmonės. Taip pat rasite nedidelį namelį, kurį iš dreifuojančios medienos pastatė du jauni norvegai, prieš kelerius metus čia gyvenę devynis mėnesius, įgyvendindami savo svajonę gyventi gamtoje.
Kvalvika reiškia banginio įlanką arba urvą. Man tai buvo tarsi įėjimas į kitą pasaulį. Kas yra matę Narnijos kronikas manau Kvalvika galima būtų prilyginti šiam patekimui į kitą pasaulį. Įsikūrus izoliuotoje įlankoje šiaurinėje Moskenesøy pusėje ir pasiekiama tik pėsčiomis, Kvalvika atrodo lyg būtų pasaulio pakraštyje, o ne per keletą valandų pėsčiomis. Čia turkio spalvos bangos dūžta ant balto smėlio, o vertikalios uolos pakyla į debesis ir supažindina su geriausiomis vietomis Lofotenuose.
Tik atžygiavus į Kvalvika apėmė nepaprastas jausmas, nenusakomas žodžiais, didžiumą to jausmo pavadinčiau ramybe, bet buvo ir džiugesio ir kitų emocijų. Vadas žadėjo, kad pamatysime gražų kyšulį panašų į Trolio liežuvį, o pasižvalgius į pasaulio kryptis ir saulę bei debesuotumą aš pradėjau „brukti“ mintį – „pasidarome naktinį žygį“. Labai norėjau tos auksinės valandos, norėjau kitokio apšvietimo žvelgiant į kalnų viršūnes ir žvalgantis aplink. Mintis susilaukė palaikymo, taigi turėjom gražaus laiko poilsiui iki vakarinio/naktinio žygio. Papietavę užsikaitėme kavos (ko paprastai pietų metu nedarydavom) ir tai buvo extra skonio kava, nes jos tiesiog labai norėjosi. O tuomet išėjome degintis. Buvo taip šilta ir malonu, bet neperkaršta. Užteko pasikloti marškinėlius ir mažytį sėdėjimo kilimėlį – deginimosi vieta paruošta. Gurkšnelis kitas kavos ir apėmė malonus tingulys. Aš esu iš tų žmonių, kurie nemoka užmigti to poguliuko, o jeigu ir pavyksta – tai visą likusią dieną man skauda galvą, todėl pietinių pogulių vengiu. Čia gi įvyko stebuklas, po kelių akimirkų prigulus – smigau taip saldžiai ir maloniai ir buvau bepradedanti kažką sapnuoti ir tuomet kofeinas stuktelėjo smegenims ir nubudau pati nesupratus iš kokios Narnijos karalystės atsibundu. Tai ko gero truko vos minutę ar dvi, vėliau jau tiesiog budravau, o saulė maloniai šildė. Kai vėjas pradėjo pūsti stipriau ir atvėso – kilau atgal į stovyklavietę.
Žygį į Ryten viršūnę pradėjom apie 20:30, jei būtų mano valia, būtume dar porą valandėlių laukę, nes žinojau, kad tas fotografinis laikas prasideda ties vidurnakčiu ir tęsiasi iki 3:00, o iki viršūnės apie 2 val. kelio. Visgi, buvo labai gerai ir taip, nes ilgai buvome viršūnėje ir tai buvo ypatinga patirtis. Kai tik debesys prasisklaidė nusprendėm kilti į žygį. Iš pradžių takas ne pats geriausias, akmenys statūs, yra purvyno ir šiek tiek slidu, bet vėliau medinis takas ir jau visiškai malonūs pasivaikščiojimo takai į viršūnę. Pakeliui atsigręžus matėme vakarykštį kempingą, matėme daug šėšėlių, atsiveriančius paplūdimio vaizdus ir kaip debesys užkloja žemę. Taip taip, pakilus aukščiau tiesiog akyse slinko debesys ant žemės it kokia paklodė ir vis uždengdavo vis daugiau vaizdo. Jau šalia viršūnės buvome tik mes, kalnų keteros ir debesys. Minkšti ir pūkuoti, tokie, ant kurių norisi šokinėti, kuriuose norisi paskesti it putų voniose hamame.
Vyšnia ant torto šiame žygyje yra žadama netoli viršūnės esanti uola, primenanti miniatiūrinį trolio liežuvį ir tai vienas iš klasikinių Lofoteno Instagram taškų. Tikriausiai matėte žmonių, kabančių ant akmens atrodo it virš bedugnės? Svarbiausia yra fotografuoti tinkamu kampu, o triukas čia yra saugesnis nei atrodo. Tačiau jei paviršius šlapias arba nemėgstate aukščio, turėtumėte tai praleisti, net saugiai atrodantis kyšulys gali būti nesaugus žengus netinkamą žingsnį į šoną ar paslydus. Fotografavom ir stebėjomės, džiaugėmės ir gėrėm į save tą gėrį ir grožį. O aš vis žvalgiausi į saulę, kuri buvo apsupta debesų ir laukiau momento, kada ji išlys ir nušvies ta auksine vakaro šviesą viską aplink. Sunku išlaukti, sunku apskaičiuoti, nes poliarinės dienos ir saulės judėjimas visai kitoks, nei pas mus. Kantriausiems – dangus, o tiksliau – gražiausi kadrais. Pavyko išlaukti to plyšelio debesyse, patikrinam telefono bateriją ir fotografuojam, filmuojam. Groooooožis. Širdis šokinėja iš džiaugsmo, akies krašteliu stebiu įsikūrusius stovyklauti visai šalia viršūnės ir pavydžiu jiems tokių laikinų namų. Tiesa, racionalioji proto pusė sako, kad „gyveni su ne ką prastesniu vaizdu, užtat be vėjo“. Brrrrr… tikrai darosi vėsoka, ir net jei norisi čia būti iki kol akys pačios užsimerks laikas keliauti žemyn poilsiui. Žingsniuojant žemyn dar keletas nuotraukų, dar kartą stabtelim prie to mini trolio liežuvio, ir čia visai kitos spalvos, dar viena nuotrauka kita ir žemyn, žemyn. Kaip buvo geraaaaiiiiii!
Ačiū, kad šias minutes praleidote kartu. Mintyse jau dėlioju paskutinį įrašą iš Lofotenų, o Jums gražių vaizdų albumas su išsitaršiusia, kitam pasaulyje atsiradusia raganaite.
