Arūnė Zuzevičienė
Liepos 14 ir 15 d. nuotykiai Lofotenuose | Dalis 5
Vakar atžingsniavome iki savo nakvynės vietos, teko pasukti galvą dėl namų įsirengimo, nes stovyklavimas ne visur leidžiamas. Pažymėjome kelionės mediumą ir kas ėjo gyvenimą švęst, o kas (pvz. aš) – ilsėtis. Iš vakaro žvalgiausi į tą aukščiausią pietų Lofotenų viršūnę ir svarsčiau ar kojos tikrai mane neš? Reinebringen laipteliai dabar buvo kaip tik kelių skausmo pike. Pieno rūgštis, sutrumpėję įsitempę blauzdų raumenys, sunki kuprinė ir turbūt 10 km žygis iki nakvynės vietos – viskas šaukte šaukė – masažas, prasitempimai ir poilsis. Turiu būti pasiruošus.
Rytas išaušo kaip pasakoje. Prasikrapščius vieną ir kitą akį ir išėjus ieškoti didesnio akmens vietovė buvo paskendusi debesyje, bet saulės spinduliai bandė prasibrauti ir šildė. Viskas garavo, akyse matėsi tik kalnų viršūnėlės išlindusios iš debesies it vyšnios ant torto šaukte šaukė, ateik, susipažinkime. Švelnūs debesys atrodė mylavosi su kalnais, bet po šio žavingo šokio debesys vis sklaidėsi ir visi ženklai žadėjo gražią dieną. Po pusryčių dalis grupės išsiruošė į pažintį su Hermannsdalstinden (neklauskite šito pavadinimo, tai tiesiog aukščiausia pietų Lofotenų viršūnė esanti 1029 metruose). Nežinau, ar galima įsidėmėti šį pavadinimą.
Kartu su likusia Lofotenų kalnų siena šią viršūnę giedromis dienomis galima pamatyti iš žemyno ir ji žymi dėl retos geologinės istorijos. Tiesą sakant, Lofotenuose yra vienos iš seniausių pasaulyje uolienų, kurių amžius siekia iki dvejų milijardų metų. Istoriškai Lofotenuose buvo kasamas varis, geležies rūda, titano geležis, tačiau nė viena iš šių kasyklų šiandien neveikia. Čia nerasite kalnų plokštikalnių. Pasiekus viršūnę takas greitai vėl leidžiasi žemyn. Geologai mano, kad šias viršūnes sukūrė ledynai, kurie ledynmečiais buvo mažesni nei likusioje Skandinavijos dalyje, o Lofotenai veikė kaip siena, nukreipusi ledą į pietus.
Ledo masės buvo pakankamai plonos, tad viršūnės galėjo išlįsti iš ledo. Ledynai keletą laikotarpių prisidėjo prie kalnų viršūnių šlifavimo iš abiejų pusių. Kai kuriose vietose galite pamatyti ledynų juostelių, įbrėžimų ar įdubimų, įpjautų į pamatinę uolieną dėl judančio ledo sluoksnio nešamų uolienų ir smėlio.
Vietomis kelias į šią viršūnę tikrai sudėtingas, yra grandinių, yra stačių sienų, bet, kaip sakė vienas sutiktas žygeivis prie vieno paskutiniųjų sudėtingų etapų “This is thought, but the rest is piece of cake”. Pakeliui maksimaliai mėgavausi trumputėmis atokvėpio akimirkomis ir atsiverenčiais vaizdais, džiugino ir sutiktas sniegas ir ežerai, ir kalnų atsiverenčios panoramos, ir fiordai. Nuostabu, kaip kojų pagalbą gali pamatyti pasaulį iš aukščiau. Pati viršūnė irgi reikalavo drąsos, atidumo ir patyrimo. Pati ne iš karto iki jos nusigavau, keliai drebėjo po žygio ir aukštų, stačių sienų, vėjas pridėjo nestabilumo. Po keletos akimirkų susikaupiau ir žengiau ten, tiesa, į savo įprastą jogos medžio pozą nestojau, neatrodė pakankamai saugu. Nuotraukoje nesimato, bet ten bais statu ir tas vėjas… Grįžau į ramesnę vietą ir mėgavomės trijų rūšių šokoladu, vienomis skaniausių mano gyvenime valgytų datulių ir mintyse vis negalėjau patikėti kur esu ir ką veikiu. Hermannsdalstinden – tu nuostabi. Ačiū, kad leidai tave aplankyti, ačiū, kad parodei koks gražus aplink pasaulis, ačiū, kad galėjome mėgautis skaniomis ir beprotiškai gražiomis akimirkomis.
Įsikvėpę ir pailsėję žingsniavome žemyn. Kaip sako vadas – kelionė į priekį tik 1/3 darbo, grįžti yra daug sudėtingiau ir pavojingiau. Dauguma keliautojų palikę savo gyvybes kalnų dvasioms žūsta būtent grįždami, nes budrumas jau ne tas. Vado reikia klausyti, niekur nepaskubėsi – atidžiai, ramiai ir saugiai grįžtame, o vienoje gražiausių vietų sustojam pietums. Ir čia jau net ne pietūs (nes privalgius šokolado su datulėmis ir riešutais pilvas diridambų jau negrojo) o mažytis ežeriukas buvo tikra palaima, nes galima ištraukti pėdas iš batų ir kojinių bei įmerkti į vandenį – tai tikras keliautojų SPA ir labai reikalinga procedūra dėl tinimų ir pan. Palaima. Leidžiamės dar žemiau – kūnas, gavęs mažytę vandens dovaną jau protestuoja ir mintyse rezgasi mintis išsimaudyti ežere. Mintis greitai buvo realizuota – radom priėjimą, berniukai į kairę, mergaitės į dešnę – ir maudynės suorganizuotos. Net ir šaltas vanduo tokiose žygiuose yra tikra dovana. Turiu prisipažinti net ir to man buvo per mažai ir jau visai prie stovyklos išsimaudžiau dar ir krioklyje/kalnų upelyje. Kūnas reikalavo vandens procedūrų. Apie 12 km ir 1,2 km sukilimo įveikta. Grįžus į stovyklą pajutau dar saulėlydžio kvietimą ir nors diena tikrai buvo intensyvi, pavakaroje su keliais grupės nariais dar suvaikščiojom 1,5 km už kalvelių ir kalvų saulės palydėti.
Dienos nuovargis pats mieliausias. Ir mes viską galime, viskas mūsų galvose.
Kita diena taip pat buvo vienas malonumas grožio ieškančioms akims. Vaikščiojom po Munkebu apylinkes. Užlipome į Munken nordtopp, grįžome ir padėkoje už tokį gražų mūsų priėmimą iškeliavome link Sorvagen gyvenvietės. Čia pasijautė grupės susiskaidymas ir skirtingi norai, buvo nuspręsta keliauti į civilizuotą kempingą. Aš gi, po vakarykščių vandens procedūrų jokio kempingo nenorėjau, bet gyvenant su grupe reikia taikytis. Trumputis šokas kempinge, kažkaip daug žmonių, ir net nejauku dėl to, pripratom prie klajoklių gyvenimo laukiniuose kempinguose. Tiesa, kempingas šalia vandenyno, tai didelis pliusas, galima buvo vaikščiot ir mėgautis laukti ar nusileis gi saulė ar ne. Apie 1 val. nakties paplūdimys prisipildė žmonių, pasirodo tai buvo pirma diena, kai saulė panira po horizontu (apie 2 val.) ir vėl tuoj pat pradeda savo naujos dienos ratą. Poliarinės dienos baigiasi, bet šviesa išlieka.
O sekanti Lofotenų dienoraščio dalis bus mano tikrai visiškas kelionės TOP’as – Kvalvikos paplūdimys ir naktinis žygelis su auksine valanda, kuri buvo gerokai po vidurnakčio, su debesimis, užklojusiais vandenyną it užtiesalu. Lauksite? O gal jau nusibodau?
