Arūnė Zuzevičienė
Mhm, žinau, Reinebringen pakerėjo ne tik mane, bet ir jus. O saulė – buvo visiškas dienos TOP’as, sekančią dieną taip pat žadėjo šiltą ir saulėtą, bet šį kartą pamoka apie tai, kad reikia būti pasiruošus bet kokiam orui. Ankstyvi liepos 12 d. pusryčiai, pakuojamės ir lekiam iš Reine miestelio nedideliu laivu link Kjerk fiordo iki Vinstad kaimelio. Jau plaukimo metu matėme – nieko gero tie debesys nežada, mintyse klausiau ar tikrai reikėjo palikti tą saulėtą rytą Reine? Turbūt čia buvo slaptas vado užmanymas, kad nebūtų per gerai ir visai nenusviltume karštoje Poliarinio rato saulėje. Įplaukėme į fiordą, o ten debesys, debesėliai. Atplaukę su kuprinėmis ant pečių žygiavome link Bunes paplūdimio ir čia įsikūrėme (vietos įdomybės – viešas nykštukų namelis be durų ir likęs banginio slankstelis). Šioje vietoje skaičiau smėlio ir vandens raštus, kerintys! Po pietų norintys žingsniavome į Helvestetinden viršūnę (602m). Takų sužymėtų aiškiai nėra – purvyno daug, slidžių ir stačių akmenų – taip pat. Po ramų žingsniuką kitą, pamažėle įkopėme. Oras buvo labai permainingas, matysite nuotraukose – nuotaika visai kitokia. Vadas vis atsisukdamas rodė į dešnę, į ežeriuką, prie kurio ryt vyksime, kartais pro debesis jį matydavom, o kartais ir ne. Įdomu stebėti save atsirandanti vis kitoje salyno vietoje ir bandanti susiorientuoti kurioje pusėje jau buvome, kaip tie kalnais atrodo iš šios pusės, ar atpažįstamas fiordas ir pan.
Vakare buvo vėsu, gerai, kad buvau pasiėmus ir pūkinukę, nors po vakarykštės karštos dienos atrodė, kad ji visai nereikalingas svoris. Liepos 13 d. palikome šaltą Bunes paplūdimį ir grįžome atgal į Reine. Šią dieną keliavome link Munkebu. Pasiruošimas, daiktų persikraustymas – ruošiamės dviejų dienų žygiui. Mūsų laukia (tikiuosi) aukščiausia pietų Lofotenų viršūnė – Hermannsdalstinden (1029m.).
