Arūnė Zuzevičienė
oh… shit happens, rašiau rašiau, neišsaugojau ir dėl didelio nuotraukų kiekio įrašo neįkėlė… todėl 3 dalis jau nebus originali, bet užtat gal trumpesnė.
Tada dar kartą parašiau šį tekstą, jau kiek kitokį ir… ir vėl jis mistiškai dingo. Nežinau ar čia vėjas nunešė ar koks čia ženklas buvo nesiaubti FB aplinkos nuotraukomis ir istorijomis. Vis atrodo kopijavau tekstą, kad jis nedingtų, bet jis vistiek dingo. Štai kaip būna. Tai galbūt skaitote istoriją, kuri neturėjo išvysti dienos šviesos.
Bandymas Nr. 3 Lofotenai 3 dalis
Užbėgant įvykiams už akių turiu pasakyti, kad liepos 11d. buvo viena nykiausių dienų šiame istabaus grožio žemės kampelyje. Turbūt dėl oro, dėl pradedamo jausti grupės nuovargio, dėl mažų komunikacinių nesusipratimų. Buvom susiruošę į žygį aplink Akvatnet ežerą ir savo mintyse tris kartus abejojau, dėl žygiavimo tą dieną, bet visus kartus save įtikinau žingsniuoti toliau, kol galų gale visa grupė nusprendė grįžti, nes tai buvo tiesiog šūdabridis (atsiprašau už išsireiškimą) bet šis žygis neteikė jokio džiaugsmo, reikėjo tiesiog žiūrėti, kad nepaslystum, nenusiverstum, neišsimozotum iki ausų. Viena grupės narė ties slidžiu akmeniu tai patyrė, ir nors atrodė, kad viskas gerai, pasirodo lūžęs L3, visa laimė, kad šioje vietoje nėra nugaros smegenų ir dabar ji tiesiog poilsio režime. Su didele pagarbą stebėjau kaip toliau ji žingsniavo kartu su mumis, nors tada dar nebuvo aišku kas nutikę ir atrodė, kad viskas gerai. Priminimas – lengvų kalnų nėra. Saugumas – vienas svarbiausių veiksnių kai esi žygyje, nereikia kvailai rizikuoti. Protingiau yra išlaukti. O daugiau, daugiau tą dieną buvo tiesiog parduotuvių ir degalinių lankymas. O šito labai reikėjo, tiek poilsiui, tiek lengvoms “maudynėms” (gauni karštą vandenį pas nykštukus degalinėje ir gali išsiplauti galvą greituoju būdu net 20×20 cm kriauklėje, toks tas valkatavimo gyvenimas). Beje, Norvegijoje dažname ežere ar upėje neišsimaudysi – yra draudžiantys ženklai, paviršinis vanduo tiekiamas gyvenvietėms, todėl negali būti užteršiamas. Dar tą dieną svarbus veiksmas buvo vėl pakrauti telefonus, power bank’us ir kitus elektroninius prietaisus, nes po liepos 10 d. visi buvome be energijos atsargų. O ji buvo nuostabi. Gavome ne tik leidimą aplankyti vieną labiausiai lankomų viršūnių, bet ir pasimėgauti ją maksimaliai. Pirmiausia, vidutinė liepos temperatūra -16 laipsnių pagal Celsijų, tuo tarpu mes mėgavomės visais 26, man regis. Kitas dalykas, gal gandas, nes faktas nepatikrintas, bet sako, kad šioje viršūnėje viso labo 1% saulėtų dienų per metus išpuola. Bet apie viską nuo pradžių:
Naktį atplaukėme į Moskenes, pavažiavome iki turbūt trumpiausio pavadinimo Å miestelio ir įsikūrėme laukiniame kempinge prie Akvatnet ežero. Lynojo, nuotaika gelbėjo, kad ne tamsią, o šviesią naktį statome savo laikinus namus. Rytas buvo tiesiog kardinaliai skirtingas. Tą rytą saulė buvo su mumis ir atsiminsiu jį kaip trumputi “om” sėdint atviroje mikro bagažinėje, su kavos puodeliu rankoje ir besimėgaujant saulės spindulių voniomis ant veido. O dar kolegė pavaišino twix’u, tai ko žmogui daugiau gali ir reikėti? Visi ženklai sakė – išaušo nuostabi diena ir mūsų laukia fantastiškas oras, žygio vadas žadėjo TOP vietą Lofotenuose. Kopsime į Reinebringen.
Reinebringenas toli gražu nėra viena aukščiausių Lofoteno salų viršukalnių, siekia 448m, tačiau tai daugiau nei kompensuoja ikoniškas vaizdas iš viršūnės. Reinebringen‘as yra vienas populiariausių žygių Lofotenuose, į kurį vasaros sezono metu kasdien kyla šimtai žmonių. Ši magiška vieta viliojo visada, bet iki 2021 m., kai buvo baigti įrenginėti laiptai tai buvo ir viena pavojingiausių trasų – per daug stati, slidi ir pavojinga. Ne vienas žygeivis atsisveikino ir su savo gyvybe, norėdamas pamatyti tą kraštovaizdį.
2016 m. buvo pradėti statyti akmeniniai laiptai ant šio kalno dėl išaugusios erozijos ir uolų griuvimo pavojaus dėl didelio lankytojų skaičiaus. Nepalo šerpai įrengė šiuos laiptus, ir dabar jie palydi iki pat viršūnės kalnagūbrio. Turiu įspėti, nors laiptai padarė šį tašką labiau ir saugiau prieiną, tačiau atminkite, kad žingsniai iš tikrųjų yra gana fiziškai sudėtingi, o pasikartojantys statūs laiptai žingsnis po žingsnio yra įtemptesni nei įprasti statūs pėsčiųjų takai. Taigi, jei nesate aktyvus žmogus, prieš aplankydami Reinebringeną įvertinkite savo galimybes. 1978 laiptukai tikrai nerekomenduojami ir vaikams, beje takas paprastai nuo lapkričio iki gegužės būna uždarytas saugumo sumetimais ir tuo metu saugiau ir geriau rinktis šiaurės pašvaisčių stebėjimą tiesiai iš Reine miestelio. Taip, Reinebringen gali pasiūlyti fantastišką vaizdą į fiordus, į Reine žvejų miestelį, į vandenyną, bet būtina įvertinti saugumą. Reine kaimukas atrodo fantastiškai ir jis tikrai yra top pasirinkimas ir poliarinę naktį. Įveskite į google raktažodžius aurora ir Reine – turbūt išvysite keletą kultinių atvirukų, kurie visi mums matyti, kai kalbame apie pašvaistes. Reine pripažintas kaip viena gražiausio kraštovaizdžio vietų visoje Europoje ir tikrai nenuostabu kodėl. Palieka be žado, norisi mėgautis kiekviena akimirka ten, o tos akimirkos lekia pasiutusiu greičiu.
Dar tos dienos vakarą turėjom žvejybos vakarą ir mums labai sekėsi! Nežinau ar diena dar gali būti palankesnė, kai viskas tiesiog it per sviestą? Žvejyba buvo tokia atpalaiduojanti tiek patiems žvejams, tiek stebėtojams, o kirai gavo grobio, mums išvalius žuvis – galvų puotą tiesiog ant kranto. Prigaudėme saidų, arba kitaip – ledjūrio menkių, jos nebuvo labai didelės, bet vėliau pagrilinus jas tas jų dydis pasirodo buvo pats tas, nes galima buvo sukramtyti su visomis ašakomis, o iškepdavo jos vos per kelias minutes. Nuostabūs naktipiečiai! Kaip ten sako, kai Esi Romoje, elkis, kaip Romos pilietis. Tai Reine, žvejų miestelyje, mes greitai perėmėm vietinius papročius.
