Arūnė Zuzevičienė
Vaeroy sala – Lofotenų salų dalis – buvo pirmoji mūsų stotelė šiame neapsakomame salyne. Dėl šiltų Golfo srovės vandenų, nors ir yra poliariniame rate, Lofotenų klimatas yra gana švelnus. O Vaeroy, atitrūkus nuo kitų, tvirtai suspaustų salų ir visiškai apsupta jūros. Neįtikėtina, kokia graži ir įvairi ši sala, atsižvelgiant į jos mažą dydį. Joje yra viskas – jaukus miestelis, kalnai, uolos ir rojaus paplūdimiai – tai mažytė, koncentruota viso Lofotenų salyno mini versija – puikus pradžiamokslis prieš tyrinėjant likusias jo dalis.
Jau kelte iš horizonto išnyranti sala gniaužė kvapą. Nuostabūs vaizdai kompensavo kaprizingą orą ir stiprų vėją. Vaeroy saloje galite patirti sniegą, lietų, pūgą ir nuostabią saulę – visa tai kartu per… 1 valandą. Mes buvome vasarą, todėl sniego ir pūgos nebuvo, nepaisant to, besikeičiantį orą stebėjome pastoviai.
Mintyse sukosi na kokie gi Lofotenai, kokia gi lūšies pėda, viskas ką aš matau tai Lafa – Tenai.
Po ramių pietų liepos 8d. patraukėme į lengvą žygelį turbūt į pačią instagramiškiausią vietą šiame salyne. Trūko saulės, o man atidumo, ir pasiekus viršūnę reikėjo dar kiek paėjėti į šoną dėl tos nuostabiosios vietos, bet ji buvo NATO buvusioje bazėje, ten visokie draudžiantys ženklai, tai aš nėjau ir pasiekus viršūnę, atsivėpus išėjau paskui vieną grupes narę pasivaikščioti kalnų ketera. Ramiai grįžome. Mūsų tarpe buvo keletas maksimalistų, kurie jau pirmą dieną keliavo į dar vieną viršūnę, aš po pasvarstymų nusprendžiau pailsėti, visgi naktis keltų uoste, poilsio ir saulės trūkumas sakė – šiandien pirmenybė poilsiui.
Liepos 9d. planas – Måstad apleistas kaimas, Mahornet (439m.) viršūnė, ir Pufinų gyvenamoji vieta. Pasakysiu nedaugžodžiaujant tai viena iš TOP 3 mano dienų Lofotenuose. Didžiaja dalimi turbūt dėl to besikeičiančio oro. Visiška meteorologinė karuselė, kai jau atrodė, na kam gi ta viršūnė, jei ten rūkas ir nieko nesimato, tai užlipus buvome virš debesų, o tada labai labai ilgai laukėme, ir maža saujelė išlaukė tos akimirkos kai debesys nuslinko (nors jau atrodė beviltiška, nes jie vis formavosi nauji ir vis plaukė ir plaukė). Atimantis žadą vaizdas ir begalinis dėkingumas už kantrybę ir tikėjimą, kad viskas bus gerai, kad mums kalnai bus maloningi, nes mes Juos gerbiame. Pabandysiu į istorijas įkelti video kaip atrodė tas nušvitimas, tik timelapse dariau iš rankos, ir ilgiau jau nebegalėjau išlaikyti telefono stabiliai, nes laukiau gal 15 min, tame žvarbiame vėjyje.
Grįždami ir lydimi kirų balsų jų peryklose užsukome dar į Pufinų gyvenamą vietą, man jų sutikti nepavyko, keletas grupės narių sakė keletą pamatė. Po žygio – apdovanojimas – ledinis vanduo ir maudynės Atlante. Šmurkš – purkšt ir vėl kaip nauja. Oooo… jau girdžiu vado – „karštas vanduo“ – laikas poilsiui.
