2024.07.6-21. – Lofotenai – arkties rojus (1 dalis)

Arūnė Zuzevičienė

Šiemet, kaip niekada anksčiau, turiu galimybę numalšinti savo alkį kelionėms ir visos jos labai skirtingos. Dabar mintys jau sukasi apie TMB trasą, bet kol visai nepanėriau į Dolomitus – pasakojimas apie Lofotenus. Vaizdų ir įspūdžių tiek daug, kad mano telefonas manau per dvi savaites „atidirbo“ už visus metus pagal nuotraukų kiekį. Vis nepasimokau, valdau save, kad nefotografuočiau tiek, bet atrodo, kad tai būdas įgerti į save dar daugiau tų akimirkų. Kita šio medalio pusė – sunkiai sekasi atsisėsti ir atsirinkti tuos kadrus, kuriuos noriu pasilikti, nes visuose gyvenu, visus išjaučiu – atsimenu savo būseną ir jie visai kitokie, nei Jums, iš šono stebintiems. Su grupe kalbėjome, kad daugeliui stebėtojų iš tiesų jie net neįdomūs. Mums patiems jie svarbūs. Na o artimųjų ar draugų ratas gal pasidžiaugs, gal pavydės… Galbūt kažką įkvėps įsidėti šią kryptį į savo norų sarašą. Kad ir kokiomis paskatomis skaitote ar žiūrite – tikiuosi tai bus akimirka su šypsena ir įkvėpimu.

Nepradėsiu nuo pačių pačiausių Lofotenų nuotraukų – papasakosiu trumpai, bet nuosekliai. Kas nežino, bet googlint tingi:

Lofotenai (norv. Lofoten) – Norvegijos salynas už poliarinio rato. Žodis norv. Lofoten kilęs iš norv. Lófót, kuris buvo senasis Vestvogiojaus (Vestvågøya) salos pavadinimas. Iš sen. skand. ló ‘lūšis’ + sen. skand. fót ‘pėda’, aiškinama, kad pavadinimas atsirado iš salos formos, primenančios lūšies pėdą. Iki jų kelionė mikriukais ir keltais užtruko visai netrumpai. Žemiau – kelionės iki Lofotenų akimirkos.

Liepos 5d. iš Vilniaus/Kauno vakarop pajudėjome per Baltijos seses link Norvegijos. Apie vidurnaktį kirtome Latvijos ir Estijos sieną;

Liepos 6d. – tikslas pasiekti Botnijos įlanką ir įsikurti laukiniame kempinge, o iki to – 18 val. važiavimo, 2 val. kelte Talinas-Helsinkis (plaukėme su Finlandia). Iš nuotraukų matyt – oras buvo permainingas. Kelte stebėjau nuostabią stichiją. Mintyse tiesiog mėgavausi buvimu čia ir dabar. Pakeliui aplankėme Suomijos geografinį centrą, sutikome mielų šiaurės elnių. Pasiekę šios dienos kelionės tikslą įsikūrėme, sugiedojome himną, stebėjome futbolo čempionato rungtynes ir ilsėjomės. Aš mintyse vis grįždavau į Vingio parką, nes ten mano panelė dainavo šimtmečio šventėje. Labai norėjau būti kartu.

Liepos 7d. – dar 12 val. mikriuke vykstant per Suomiją, Švediją ir Norvegiją. Keitėsi platumos, keitėsi augalai, nuotaika. Stebino mieli mediniai ryškūs namukai. Oras už lango atrodė gražus, juk kirtom poliarinį ratą, o šilta ir gera. Tą vakarą Bodø (liet. Budė) sutikome paskutinį keliautoją atskridusį lėktuvu ir pasivaikščiojom nuostabia pakrante ir uostu. Laukė kitokia naktis keltų uoste laukiant kelto į Lofotenus. Šiek tiek stebino, kad šviesu, kad nereikia niekur skubėti ir juokėmės, kad nemaža dalis mūsų grupės visgi įsidėjo ciklopus į savo kuprines.

Liepos 8d. – rytas kelte, stebint ir stebintis, mėgaujantis nepaprastai dideliu iš kojų verčiančiu vėjų, dairantis, galbūt prašmėžuos kokia Orkos nugara, stebint salas ir laukiant išsilaipinimo Værøy (liet. Vierojaus) saloje. Atvykstam, apsiperkam, papietaujam ir ruošiamės į apžvalginį žygį.

Talino uostas.
Atvirukas kur beatsisuksi.
Palapinių miestelis prie Botnijos.
Laukinė pakrantė.
Jaunuolis.
Suomijos geografinis centras.
Tipiškas žavus namukas, krioklys ir aplink uostą jaučiasi žvejybos nuotaikos, nepatirtų įspūdžių ištroškusių alkis.
Čia mūsų pirmo žygio pradžia.