Žemyna Treiderė
Aš jau iš tikrųjų nebesuskaičiuoju kelintą kartą organizuoju plaukimą baidarėmis su vaikais.. Žinau tik tiek, kad jau antri metai šį plaukimą organizuoju po savo mylimiausios bendruomenės Kertam kampą prieglobsčiu. Nemeluosiu, kiekvieną kartą sakau, kad viskas, tai paskutinis kartas, bet ir vėl paslystu, nes jūsų gaunamos žinutės man parodo, kad plaukimus mėgstate. Tai ne išimtis buvo ir šie metai. Dar keliaudama kartu su Kertam kampą Prancūzijoje, plaukimą baidarėmis suorganizavau Verknės upe, kartu su Povilo iš „Upių labirintas“ pagalba. Paskelbiau registraciją ir prasidėjo. Kažkaip neatrodė daug besiregistruojančių, tai, jei atvirai, nelabai ir sekiau skaičius, kol galiausiai supratau, kad kažkas ne taip, o pernai klaidos – 40 ekipažų – kartoti nenorėjau. Tad, sakyčiau, labai laiku sustabdžiau ties 32 ekipažais. Šį kartą plaukėme tik baidarėmis, nebuvo jokių kanojų, kas, iš tikrųjų, padidino ekipažų skaičių. Norėjusieji nakvojo palapinėse „Upių labirinto“ stovyklavietėje, o su visais susitikome sekmadienį, liepos 14d. Važiuodama link starto vietos šiek tiek bijojau, nes buvo labai daug naujai prisijungusių žmonių, kurių nepažinojau. Sakyčiau net koks 70% buvo naujokai arba dalyvavę tik su suaugėliais kertakampiečiais. Susirinkome, pasisveikinome, susipažinome. Pasiskirstėme baidarėmis ir turėjome galimybę išklausyti Arnoldo Latvėno instruktažą. Už ką jam labai ačiū. Tik tikras kertakampietis sugalvotų pats atvažiuoti be vaikų į plaukimą su vaikais, papasakoti plaukimo subtilybes ir dar plaukti kartu su vienu iš mano vaikų. Ir dar su vienu iš sudėtingesnių. Pati išleidau ir pamojavau kiekvienam ekipažui, kiekvieną nufotografavau ir palinkėjau smagaus plaukimo. Priekyje pastačiau Prancūzijos kalnų bendrakeleivį su dukra – buvo beveik žygio vadas. Aš plaukiau su savo penkiamete ir buvau nustebinta, kad ji pilnai gali irkluoti ir supranta ką daro. Matyt tie metai organizavimo padarė savo – ji plaukia nuo mažų dienų. Plaukėme beveik 12 km Verkne ir, sakyčiau, tai buvo labiaui tinginių atkarpa. Nebuvo nieko sudėtingesnio, tad mes su Migle sugalvojome visiems vaikams padalinti atsivežtus čiulpinukus ir pasidalinti turimais muilo burbulais. Ir, sakyčiau, mums beveik pavyko, nes išplaukusios paskutinės sugebėjome pasivyti beveik pirmąjį ekipažą. Ar buvo smagu? Man taip. Tikiuosi, kad buvo smagu ir kitiems. Na, bent jau 50% sakė, kad kartos kitais metais, o kaip bus iš tikrųjų – pamatysime.
