Asta Simonaitienė
Šlapias, bet labai mielas Joninių savaitgalis upėje. Rospuda. Lenkija. Vienuolika baidarių pasileidžia žemyn upe, skirdamiesi irklais kelią, braudamiesi pro upės žolynus. Kadangi upė teka pro devynis siaurus ir pailgus ledyninės kilmės ežerus, tai turtinga ji savo įvairove. Nuo siaurutės vagos iki kunkuliuojančio beveik kalnų upelio. Vakaras gražioje stovyklavietėje su daug emocijų ir skambaus juoko. Ištvermingiausieji sulaukia beveik ryto. Pakankamai šiltas vasaros lietus netrukdė nei plaukti, nei vakaroti. Vakarienei turėjome pavėsinės stogą virš galvos, o lietaus barbenimas į palapinę tik suteikia žavesio ir naktį prislopina knarkimo garsus iš kaimyninių palapinių. Šeštadienio rytas mums buvo dėkingas. Rytinė saulė pašildė palapines ir leido jas sausas susipakuoti. Plaukėme neskubėdami, pasidžiaugdami vaizdais, išklausėme Vado pamokėlę apie ežeriukų kilmę. Aplankėme malūne įsikūrusį bariuką ir pamaloninome pilvus šiltu maistu. Vakaras su šokiais, dainomis, vainikų pynimu. Kadangi turėjome ir Joninių simbolį – Rasą, tai pasveikinome ir padabinome ją vainiku. Po dvyliktos vakarojančios undinėlės nėrė į upę. Šventinis pirmadienio rytas išaušo apniukęs, tačiau lietus beveik atsitraukė ir leido mėgautis sausuoju plaukimu. Upė čia buvo srauni, sparčiai nešė pirmyn net ir neirkluojant, tad galutinį kelionės tikslą pasiekėme daug greičiau nei buvo numatyta. Belaukdami atvykstančio autobusiuko bendravom, užbaiginėjom visų maisto likučius ir tiek juokėmės, kad net šonkaulius suskausdavo. Šalia buvo koplytėlė su vietiniu šventei skirtu turgeliu ir po truputį rinkosi žmonės bei ruošėsi šventei. O mums šventė buvo sulaukti atvykstančio autobusiuko, nes vakaras artėjo ir laukė kelionė namo.
Trijų dienų plaukimas bent jau man prabėgo kaip viena diena. Pailsėję ir prisisėmę gerų emocijų riedame namo.
