Gintarė Čipinienė
Savaitgalis Guntauninkuose Kertam kampą keliautojų namuose.
Diena nuostabi, saulėta – pamažu įdienojus susirenka kieman 19 didelių ir mažų žygeivių bei vienas keturkojis draugas. Kas jau ne pirmą kartą, kas dar iš nuostabos jaukinasi sodybos kerteles ir bendrystės taisykles – kas galima, kas ne. Aplinkui zvimbia, dūzgia, klega, čerška – gamtos gausos metas. Netrukus atsklinda šviežių braškių aromatas, tik po akimirkos akys pamato ir uogas – o saldumas!!! Tuoj ant stalo atleliauja kaimiškas sūris, karvutė sau ramiai šienauja pievą ir dėl mūsų nuomonės apie jos sūrį galvos nesuka. Bet gana smaguriaut, laikas pažindintis. Skaičiuojamės pirmais ir ketvirtais, bandome kuo greičiau nušokuoti iki finišo linijos maišuose, gaivinamės ledukais ir lenktyniaujame su vasaros vėjeliu, bandydami ant galvos nunešti popierinę lėkštę. Mus įdėmiai stebi, pamiršusi žolę, kaimynės karvutė. Atrodome tikrų tikriausi keistuoliai, jos akimis, besivartydami tarp obelų. Vaikai bando tėvų ribas, ketindami nerti kubilan čia ir dabar. Bet dar reikia apeiti Guntauninkus ir susipažinti su kaimo istorija. Kadaise gyveno staliai ir skėlė iš medžio guntus/gantus- stogams dengti, karo metais buvo fronto linija: aplankome vokiečių karių kapinaites. Jau dienos eigoje patikrinome vandens lygį Svylos vandens matavimo stotyje. Didiesiems – iki kelių, mažiesiems – iki bambos – bet atgaiva visiems. Užsukame pažiūrėti buvusio karo bunkerio, o susipažįstame su rastų paruošimu trobos statybai ir nužievinimo technologija, ragaujame šviežiai išsuktą medų ir kramtome saldų korių vašką.
Dosnūs ne tik kaimynai, bet ir visokio plauko vabzdžiai. Uodų kaimynystė neapleidžia nei centimetrą ir leidžia išbandyti visas modernias ir liaudiškas priemones. Nežinau, kas laimėjo šitą kovą, bet nukentėjusių yra visose pusėse. Kasėmės ir tebesikasome iki saldumo.
Vakarienė ant žarijų, vakaras kubile ir dienelė pamažu ritasi vakarop. Sapnams pasaldinti gauname dar šilto ką tik pamilžto pieno!
Ryte vieni pažadina kitus. Sunku pasakyti, kaip miegojom, ar miegojom. Gal nemiegojom, skaičiavom gaidžius. Su pirmais gaidžiais jau klegėjo pabudęs pasaulis ir sveikino kylančią saulę nesikuklindamas. Pamiršom, ką reiškia gyventi gamtoje- palapinės sienos nei storos, anei „blackoutas“- atsiduri gyvenimo sūkuryje ir tavęs niekas neklausia nuomonės šituo klausimu. Mintyse bandau prisiminti Donelaičio metus ir būrų darbus. Bet kildavo jie anksti, jei ne su pirmais gaidžiais, tai su antrais – tikrai! Mus giedoriai ilgėliau žadino, bet pakilo visi! Ir tikrai alkani! Nesikuklindami rikiavosi į eilę Daliaus Pranculio su komanda virtos košės! Pasistiprinę visi ruošiamės žygiui. Kertame kampą per Audenėlę, keliaujame mišku, ieškome ir skaičiuojame bunkerius, karo lauko ligoninės liekanas. Kelionė sunki. Pasirinkome kirsti kampą mišku. Reikia brautis per tankius krūmynus, aukštai keliant kojas. Uodai puola ir visų pusių ir gena mus pirmyn, kad nesigręžiotume ir anei akimirkai ilgėliau nužsibūtume. Tikra atgaiva išėjus palaukėn! O koks gražumas Senųjų Katinautikškių kupetinio kaimo! Žavūs balti langeliai ir kvepiantys gėlynai po langais! Ilsimės pievelėje ir bandome atstatyti prarastas jėgas užkandžiais. Dar vienas kitas kaitrus kilometras žvyrkeliu – 12 km įveikta!
Pavargome, bet sukaupėm įvairių patirčių! Gėrėjomės lubinų mėliu, kurie tikrai nenusileidžia levandų žavesiui, žalumos tankumas, pievų sodrumas, smilgų ilgumas, dangaus skaidrumas! Sugrįžus sodybon mus apdovanoja lietutis! Kantriai laukė mūsų saugaus sugrįžimo trobon. Susitvarkome ir skirstomės! Paskutinę akimirką net dviem automobiliams tenka keisti ratus. Vėl laimi bendrystė, dar kartą glebėsčiuojamės ir išsiskistome iki kito karto semti patirtis žygyje. Nuotraukos Gintarės ir Žemynos.
