Remigijus Žilinskas
Toks dar vienas išprotėjęs savaitgalis. Jei pereitais metais upių tėvu stūmėmės vandeniu nuo Druskininkų iki Kauno, tai šiemet tęsėme savo kelionę, kovodami su vidiniais demonais, nuo Kauno iki Lietuvos Venecijos – Mingės. 220 kilometrų tamsos, saulės, lietaus, vėjo, bangų. Palikę Kauno šviesas ir šurmulį nėrėme į tamsos glėbį. Už nugaros kilo didelis oranžinis mėnulis, priekyje mirgėjo žaibų šokis, o virš galvos sukosi žvaigždėtas dangus. Tai viename, tai kitame krante pasitikdavo švieselių spiečiai: Raudondvaris, Kačerginė, Zapyškis, Kulautuva. O, kad kelionė būtų dar smagesnė, organizatoriai parūpino dvigubą vienvietę baidarę. Tamsoje baidarės išsisklaidė ir nebesupratau kiek jų yra priekyje, o kiek už manęs. Mano kompanionas buvo visiškai nešnekus, tad rankomis mosuodamas irklais pasinėriau į gyvenimo prasmės paieškas, turėjau pakankamai laiko apgalvoti visus variantus. Pirmiems saulės spinduliams pradėjus liesti medžių viršūnes, per rūką kaip miražai horizonte pasirodė kitos baidarės. O jau vienu metu galvojau, kad labai vėluoju į laiką ir būsiu išspirtas iš baidarės pirmame poste. Toliau Panemunės pilys, Jurbarkas, meditacija prie Sudargo piliakalnių ir pirmas ilgesnis sustojimas Smalininkuose. Ten jau mus į savo glėbį čiupo visa palaikymo komanda, o mes nesipriešindami atsidavėme jų maloniai. Šaltibarščiai, užkandžiai, kava. Vėliau kai kurie mūsų išdrąsėjome, pasigavę srovę artėjome finišo link plačiais Nemuno vingiais iki akistatos su pasieniečiais, nuo to momento kažkaip laikėmės arčiau dešinio kranto. Lietuvos Venecija ir finišas jau ranka pasiekiamas, o gal reiktų sakyti per irklo mostą. Tokia vat savaitgalio odisėja su savimi ir per save.
Išskirtinis Ačiū visai palaikymo komandai, kuri tikėjo mumis, rūpinosi, globojo ir saugojo.
Toks tas dešimtas Jobanachiris, o kiek dar prisiminimų iškyla iš prieš tai nuplukdytų kilometrų…
