Arnoldas Latvėnas
Baigėsi tas, kurio vardo tarti negalima iki kol jis nesibaigia. Negaliu paleisti minties: – o kas toliau? Jau praėjo beveik savaitė, kai „prie Nemuno kitas išaušo jau rytas“, kai tarp Kauno ir Mingės 222 kilometrų ruože nurimo 12-os kertakampiečių baidarių sukeltos bangos, nutilo draugiškas juokas, išsisklaidė laužų dūmai, vietiniai uodai pamiršo mūsų kraujo skonį, o LT pasieniečiai mėgaujasi ramybe.
Tuo tarpu mane ištiko pirmas kartas, kai delsiau parašyti apie paskutinįjį, 10-ąjį Jobanachirį. Tuštuma galvoje, nežinojau nuo ko pradėti ir net noro nebuvo. Postas galėjo būti tik iš dviejų žodžių „nutrūkusi styga“. Bet prisiverčiau… Nepaisant tos minties: bet čia gi paskutinis, paskutinis… o kas toliau? … kada mes vėl susitiksim? Juk laukdavau kiekvieno Jobanachirio kaip mažas vaikas, kuris žiūri pro langą neparuošęs pamokų ir prašo tėvų, kad išleistų jį į lauką pažaisti su kiemo draugais. Jobanachiris – ekstremalus irklavimo renginys, kuris 2018 pakeitė mano gyvenimą ir pradėjo mano kaip irkluotojo istoriją. Tada su paaugliu sūnumi Pauliumi pirmą kartą sėdome į baidarę ir nuirklavome nei daug, nei mažai – apie 170 km. Vėliau sekė dar du, patys ilgiausi ir nepamirštami plaukimai Šventosios (250 km) ir Merkio (200 km) upėmis. Pats trumpiausias, bet velniškai sunkus 66 km kažkur šiaurės rytų Lietuvoje. Tų upių pavadinimų jau niekas nepamena. Būtent Jobanachiriuose sutikau daugybę šaunių ir panašiai pakvaišusių žmonių, tapome draugais. Šiandien esu labai dėkingas visiems ir ypač jau subrendusiam jaunuoliui, sūnui Pauliui už tai, kad nedvejodamas sutiko ketvirtą kartą sėsti į baidarę ir kartu pabaigti tai, ką pradėjome. Esu tikras, kad kiekvienas, dalyvavęs bent viename iš 10-ies renginių, atsimins jį savaip.
O Nemune buvo labai įdomu. Pirmiausiai, didžiausia Lietuvos upė nustebino savo srovės greičiu, ypač kol praplaukėme Kauną. Nustebino jis ir savo grožiu. Nesitikėjau. Maksimalus užfiksuotas greitis siekė net 16,5 km/h. Daug ką pasako ir tai, kad pirmąjį paramos punktą Smalininkuose, 111 km nuo starto, su lėta turistine baidare, pernelyg neskubėdami, grožėdamiesi nakties ir ryto vaizdais, sustoje pusvalandžio poilsiui, pasiekėme per mažiau nei 13 valandų. Kitas etapas nuo Smalininkų iki Rambyno (45 km) buvo pats lėčiausias, nes skubėti nebuvo kur, o paplepėti su draugais labai norėjosi. Prie paslaptingojo Rambyno laukė stovyklavietė ir ilgas poilsis. Kas norėjo, miegojo net iki 5 valandų, nes pasieniečiai nerekomendavo tamsoje irkluoti palei nedraugiškos šalies pasienį, kad nepažeistume pažymėtos farvaterio linijos ir neprisidarytume problemų su zombiais. Pajudėjome auštant. Pailsėję, daugelis trečią etapą iki Šilininkų (35 km) įveikė greitai. Mes taip pat lėkėme geru greičiu ir neužtrukome nei 4 valandų. Padėjo ir kilusi liūtis su audrą primenančiu vėju. Gerai, kad visą kelią vėjas mums buvo palankus. Paskutinis, ketvirtasis etapas, iki Mingės kaimo Minijos upėje (30 km) vėl buvo labai lėtas. Čia dar daugelis gavo ir pasieniečių pastabų. Tikrai niekam nesakysiu ką blogo ir kiek kartų prisidirbome. Mūsų asmeninė statistika: Garminas suskaičiavo 225 km, kelyje (vandenyje) sugaištas laikas 26 val. 39 min. Kitų dalyvių laikų neskaičiavau, nes tai nebuvo varžybos. Visų rezultatai patikimai saugomi pas Rasą. Džiugu, kad finišą pasiekė visi 12 ekipažų.
Na, ir pabaigai, kaip jau įprasta, didžiausia padėka renginio organizatoriams ir visai palaikymo komandai. Palaikymas – viena iš priežasčių, kodėl taip norėdavau į Jobanachirį. Tiek dėmesio, tiek švelnumo ir draugiškos šilumos, tiek maisto…. Jūs fantastiški.
Ir dar aš manau, kad mes vis tiek ką nors sugalvosim.
