Jovita Ažukienė
Comfort Jobanachiris X 2024 pasibaigė. 220 km Nemunu.
Jauti tą išsitiesusią nugarą ir jautiesi ūgtelėjęs 1-2 cm? Jauti tvirtą pilvo presą, rankas, lyg kilnojęs svorius prabangiam „gym’e“? O kaip galva? Galvoje ir visame kūne laimės pojūtis žaidžia pingpongą su nuovargiu? Nesinori bambėti, skųstis, gromuluoti minčių kas padaryta, kas nepadaryta…? Jeigu į visus klausimus atsakei ne, galimai tu savaitgalį praleidai prie darbo stalo, arba darydamas darbus, kuriuos reikia ir nuo norų čia niekas nepriklauso. Ir aš tave, kolega, drauge, suprantu. Kartais tenka rinktis tarp atsakomybių ir gyvenimo. Mane ši dilema taip pat buvo ištikusi ir aš net savo baidarės kompanjono Rastido pasiklausiau kada pakuosis baidarę, kad gal galbūt paskutinę minutę pasakyčiau, kad visdėlto imk vienvietę, nes aš nevažiuoju. Ir kodėl geriausi renginiai ir sunkiausi darbai dažniausiai sukrenta į gegužę? Kuo viskas baigėsi? Ogi nuostabiu plaukimu nuo triukšmingo disko šviesose ir muzikoje paskendusio Kauno, iki ten, kur vanduo kuria gyvenimą – Mingės. Tai 220+ km gryno oro , kvapų ir garsų simfonijos, draugų užnugario ir palaikymo, ištiestų rankų, apkabinimų, draugiškų pasieniečių, skanaus maisto, gero gero fizinio krūvio. Penktadienį pavakarę Dalius ir Ko (VšĮ Kertam kampą) po išankstinių adovanojimų, įvertindamas tykančius pavojus aprūpino rimtais ginklais (TNT kaladėle (chalva) ir rimtu šaunamu ginklu (vandens pompa)), apkabino, pamojavo ir išlydėjo, pažadėjęs pasitikti ten kur Nemunas prisiglaudžia prie nedraugškos mums šalies. Per Kauną plaukiant netrūko nei srovės greičio (uhhuu..kaip pavėžino), nei šviesų, nei muzikos. Kaunas yra Kaunas, nes kam kam, bet Kaunui energijos niekada nepritrūks. Jis, kaip vidurinysis vaikas, negavęs dėmesio, jį tieisog pasiims. Paskui garsai nurimo ir prasidėjo meniu gurmanams. Kairiame krante pasitiko it auksinė Zapyšio bažnyčia, vėliau dešinėje išniro Vilkija su savo ant kalno stūkstančia bažnyčia. Abu su Rastidu sutarėme, kad vaizdas prilygsta senųjų Šveicarijos pilių stovinčių ant kalno papėdės vaizdams… Seredžių praplaukėm nepastebėję, tamsu ir jis neišsidavė, po to Raudonė, Panemunės pilis kylančios saulės fone, Sudargo piliakalniai. Tik spėk dairytis ir paveiksluoti. Ryte atsimušome į Smalininkų pylimą. Poilsis. Smalininkai pasitiko žoliapjovių orkestu, tad keturios valandos priverstinio poilsio buvo labiau skirtos socializacijai, o ne pamiegojimui. Šaltibarščiai, apkabinimai – viskas nuostabu, judam toliau. Ir čia prasideda linksmoji dalis… aš beveik miegu, Rastidą pribaiginėja saulė. Jei atvirai, prisimenu tik Ragainės gamyklos vaiduoklius, kur buvau ir ką veikiau iki tol – nelabai pamenu. Nuo Ragainės atsigaunu, įkvėpimo suteikia ir tolumoje žaibais besispjaudantis dangus. Padidinam tempą (jei tai galima pavadinti tempu), atsisakau vizijų jog Rambyno papėdė, kur laukia vakarienė, tuoj tuoj už kampo ir pasidaužydami irklais, nes vis sunkiau pataikėm į sinchroną, su vėjeliu pasiekėm Rambyną. Vėl miegot… nepamenu, kuriam Jobanachiryje esu tiek miegojusi. Čia gal organizatoriai, kaip seniems dinozaurams parūpino 5* komfortą?
O žinote ko nebūna 5 * viešbučiuose, tokio žadintuvo! Kada iš lovos kilote su tokia muzika? Manęs niekas nežadino su tokia gražia muzika, taip subtiliai, taip įkvepiančiai, tad keltis, ruoštis 3 val. nakties nubuvo sunku. Nuo Rambyno Nemunas vaizdais jau nelepino, bet mes pasieniečiams jų tikrai padovanojome. Įdomu, už kurį ekipažą sirgo pasieniečiai? Aš, kaip žinia, leidimą plaukti pasienio vandenyse gavau per 12 val. nuo prašymo pateikimo. Netoli Rusnės priplaukę pasieniečiai įspėjo, kad laikytumėmės dešinio kranto, buvo mandagūs, linksmi, atsakė į visus klausimus, o po to dar šiek tiek panešė ant bangos. Džiaugiuosi gyvendama tokioje šalyje.
Plaukiam toliau. Dar šiek tiek vidinių demonų, gražių tiltų, Rusnės glėbys ir galų gale Mingėje pasitiko apkabinimai, prizai, undinių šokiai ir šūksniai.
Jeigu pernai negalėjau patikėti tuo, kad teks plaukti Nemunu, šiemet negaliu patikėti tuo, kad Nemunu pabaigiama ir Jobanachirio istorija. Nesinori dar tuo tikėti, kad tai paskutinis, kad nebebus progų taip susitikti. Šiame renginyje gimė mano besąlyginė meilė baidarėms, tokiam renginio formatui, turėjau daug nuostabių baidarės kompanjonų. O kokia kompanija dar aplink, kokie visi ryžtingi, užsispyrę, įkvėpti ir įkvepiantys.
Daliau, Sabina, Rasa, Linai, Skirmante, Gita, Robertai, Smilte – you are the Champions! Remigijau, ačiū už stogą virš galvos! Atskiras ačiū baidarės kompanijai Rastidui. Jaučiuosi pasiekusi karjeros viršūnę, kai tokie irkluotojai pasisiūlo į kompaniją. Ačiū už tvirtus yrius, ramybę, kantrybę, azartą ir pokalbius.
O dabar grįžtam prie atsakomybių – iš to susideda gyvenimas!
