Diana Vaičiūnienė
Man žiauriai graži žiema – tai tik ta, kuri prieš Kalėdas ir kuomet „balta balta, kur dairais“, o pusnys iki šakumo. Ir ne kasdieniam mano take, o ten, žaliam miške, kur tarp nuo sunkių kepurių sulinkusių medžių tik koks zuikis ar stirnaitė lengvai nuliuoksi. Na, dar kokia briedė su gerokai paaugusiu savo briedžiuku visai grakščiai bando įveikti visgi neįveikiamą tvorą…
Ir ruošdamasi su KK į tradicinį kalėdinį žygį Visagine baiminausi, kad galiu nebesuspėti žiemos grožio žiaurumo pamatyti – tie sinoptikai negailestingai paskelbė, kad „po savaitgalio, labai tikėtina, sniego dangos Lietuvoje neliks“.
Bet Visaginas pasitiko visas baltas baltas ir gražus. Žiauriai. Nusimeti krepšius šiltame kambariuke, apsiglėbesčiuoji su senais, susilinksi su naujais KKiškiais ir išlinguoji kryptim į Ignalinos atominę paskui Antoną į nugarą kvėpuojant Danieliui: tai du šaunūs ypatingos auros visaginiečiai, žygių entuziastai, gamtos mylėtojai, Visagino krašto žinovai ir t. t., ir pan. Žodžiu, puikūs įvairiausių pramogų ežerų krašte organizatoriaus „LitWild“ ambasadoriai.
Visagino apylinkėse sniego apstu, bet supranti, kad vis kylanti temperatūra ir iš dangaus purškiantis nesusipratimas netruks patvirtinti sinoptikų prognozių. Tad akimis, kai tik pavyksta jas pakelti nuo siauručio tako ar – neišpasakytas „smagumas“!!! – bėgių, vis ryji tą baltumą ir bandai įsirašyti jį į pačią saugiausią atminties kaupyklą. Krypuoji paskui tokius pat grožio ieškotojus per eglynus, pro sodus, apleistus industrinius statinius, palinksmini pasieniečius, balansuoji kažin kiek km tais nelemtais bėgiais (neduokDie…), sudalyvauji linksmojoj Daliaus fotosesijoj, ir nedrąsiai iš rūko išnyra Atominė. Tik jau supranti, kad įspūdis iš paveiksliukų taip ir liks nei patvirtintas, nei paneigtas, nes pakvimpa šefo Raimondo sriuba ir mandarinais.
Kelias atgal. Per tą patį baltą meditacinį grožį į sutemas. O sutemus ir mieste grožio netrūksta. Jauti, kad širdies įdėta daug. Betgi ir KKiškiai pasistengė. Pasak Antono, „tokių Kalėdų Visaginas dar nematė“.
Prieš visiems sugužant į savo narvelius, dar spėji su bičiuliais nulipdyti gražuolę Snieguolę…
Ryte darsyk supranti žiaurią gyvenimo tiesą apie to grožio laikinumą, nes … gražuolė pernakt išgaravo, o pakilusi saulė nepaliaudama tirpdo tą baltumą. Per likusį pusdienį dar papildai savo atmintį vaizdų, apsišvieti Atominės simuliatoriuje (pritariu Astai – reikėjo mokykloj per fizikos pamokas atidžiau mokytojo klausytis) ir pažadi sau, kad čia dar grįši (į tą simuliatorių taip pat, darsyk išklausyti įdomiausios gyvenime fizikos pamokos).
Vilnius pasitinka plikas ir šlapias. Nesulaukė mano žiema Kalėdų…
Namie užsiplikai arbatos, ištiesi kojas priešais televizorių – o jame Austieja: „Je galietom to, pakelk monem, paruodyk ka ož kalna tuo tik ta veina žiaure graži žeima, kap i keikveina diena, mon tavis rek, mon tavis tavis…“ O, žiema…
P.S. Ačiū „LitWild“ už pažintį su Visaginu, ačiū Daliui už pažintį su „LitWild“, ačiū likimui už Daliaus ir Antono pažintį!
