Asta Simonaitienė
Kalėdinis žygelis. Visaginas. Neskaičiavau nueitų kilometrų. Kažkas sakė, kad 25, kai kas kad ir daugiau. Kartais žygiai kilometrais matuojami, kartais išgertu vandeniu, arbata ar dar kuo nors. Bet šiandien, bent jau man, tai tiesiog gera emocija ir naujais takais, naujais potyriais. Geležinkelio bėgiai. Žiemą. Tai daug blogiau nei asfaltas bet kokiu metų laiku. Teko geležinkelio bėgiais ir kaip podiumu praeiti (nors iki šiol niekada nėra to tekę), ir vienu šonu, ir kitu, ir šalia jų. Asfaltas po jų kaip pasimėgavimas atrodė. Pietų sriuba šalia atominės irgi atrodė unikalaus skonio. Paskutiniai kilometrai buvo kiek ilgesni nei įprastai, bet motulė Maxima ir viešbučio vakarienė greitai atstatė visus išeikvotus dienos resursus. Mūsų dar laukia Visagino eglutė bei intriguojanti rytdiena.
Kalėdinio žygelio antroji diena. Rytas išaušo lietingas, tačiau kol pusryčiavom, lietus liovėsi. Paliko mums tik podiumą – po balomis ledą. Tad, panašiai kaip ir bėgiais, teko eiti atsargiai ir įsitempus. Bet tai tik tol, kol pasiekėme mišką. Ten jau šlapias sniegas. Daug sniego. Ekskursija į Visagino atominės elektrinės valdymo skyriaus simuliatorių. Mus pasitiko Virginijus. Galima buvo jo klausytis ir klausytis, viskas įdomu. Net pasigailėjau, kad ne taip uoliai mokyklos laikais mokiausi fiziką, nes nemažai kas man buvo sunkiai suprantama. Maniau, kad jos man niekada neprireiks. Mama ją dėstė. Derėdavaus kas vakarą, kad atsakinėtų nekviestų. Supratau, kad gal ir be reikalo. Bet nesigręžiosiu.
Tada ekskursija po tris Visagino mikrorajonus, kurie pavadinimų neturi. Kaip Antonas pasakojo, tai jie tiesiog vadinami skaičiukais. Pirmas, antras, trečias. Tiesą sakant, aš nebesusekiau, kur kuris. Kažkoks tiksliukų intelektualų miestas. Beje, ir sportiškas. Keistas derinys. Tiek sporto šakų, tiek tautybių. Ir dar tarp pušų ir ežeriukų gyvena. Ir kultūrinis gyvenimas klesti. Lenkiu galvą, bet man tai kažkas lyg girdėta, tačiau ne iki galo.
O paskutinis apsilankymas pas Visagino basakojį Aleksą buvo lyg vinis į paširdžius. Kas norit, „pasigooglinkit“. Neperteiksiu. Dirbu su vaikais, lyg stengiuosi, savo kabinetą puoselėju, bet ne visada jie nori pas mane eiti, ypač, jei tai po pamokų.
Kai po visos dienos įspūdžių užsimanėm pavalgyt ir jau gurgiančiu pilvu iš kuprinės susiruošiau išsitraukti bent sūrio lazdeles, išgirdau Daliaus balsą „čia jums ne kulinarinė kelionė“.
Ačiū tiesiog vakar ir šiandien kartu buvusiems. Tiems kas organizavo ir tiems, kas dalyvavo. Ir ypač tiems, kas nuvežė ir parvežė. Su įspūdžiais ir „restart“ mygtyku.
Nesiplečiu sąmoningai. Kas norės, tas aplankys. Žodžiai ir kitų akys nepajėgios perteikt. Nuotraukos irgi tik atsitiktinės.