Asta Simonaitienė
Rašysiu naujokės akimis. Pirmas kartas, kai pasiryžau žiemą plaukti. Nepabandžius nebūčiau tikėjusi, kad žiemą plaukti gali būti taip smagu ir gražu. Vienintelis metų laikas, kurio dar nebuvau išbandžiusi. Ačiū tam, kas mane įkalbino.
Pirmąjį kalendorinės žiemos vakarą jaukiai įsikuriam Upių labirinto Woodstock poilsiavietėj. Pirtelė, vakaro pašnekesiai su seniai ir ne taip seniai matytais draugais bei pirmąkart sutiktais bendraminčiais.
Šeštadienio rytą išvažiuojam į starto vietą ir devynios baidarės pasileidžia Verknės upe. Finišas numatytas toks, kad tiesiog reikia sugrįžti į stovyklavietę. Geriau nebūna. Galima neskubėti, mėgautis upe, stebėti užšalusius gražiausių formų burbuliukus ant upės skalaujamų šakelių, užvartų, žolių. Dar pagalvoju, kad tai patys nuostabiausi gamtos sukurti kalėdiniai žaisliukai. Įsisvajojau apie šventes, nors buvau prisikūrusi fantazijų, kaip rankos šals, drebėsiu ir purtysiuos plaukdama. Vis kažką prisivejam, susijungiam, baidarės puikiai plaukia ir nešamos upės tėkmės. Rimtesnė kliūtis, kai teko lipt į krantą, buvo tik vienintelė. Buvau prisikrovusi pilną hidro maišą drabužių, nes taip rekomendavo Dalius. Iš visų jo laiškų labiausiai ir įstrigo vienintelė frazė, kad reikia įsidėti, jei kartais nepasisektų. Tai su tuo vieninteliu iš viso konteksto ištrauktu žodžiu „nepasisektų“ ir gyvenau paskutines dienas iki plaukimo. Net nebūčiau iš viso pasiryžusi, nes turiu baimę didesnei srovei ir kliūtims upėje. O dar šaltyje. Bet kadangi plaukimo partneriu upėje pasitikėjau daug labiau nei savimi, tai noras bandyt šįkart nugalėjo. Ir labai džiaugiuosi tai patyrusi.
Stovyklavietę pasiekiam dar šviesoje. Įspūdžiai ir žiemine upe plaukiant pamatyti vaizdai vis dar sukasi galvoje. Primenu, kad man tai pirmas kartas.
Galbūt sėkmės dalykas, kad sekmadienis išaušta gerokai žiemiškesnis. Semtuvėliu semiu sniegelį iš baidarės ir galvoju, kad čia patirties trūkumas sugrįžus jos neapversti. Ir liemenės į šildomą kambariuką neparsinešti. Bet staiga susivokiu, kad smagu, kai nauja patirtis ateina ne kažkokioj jaunystėj. Gi mokytis reikia visą gyvenimą.
Sekmadienį ryte išplaukiam iš savo stovyklavietės. Žvilgsniu palydžiu kubilą, pirtelę, pavėsinukę, kur daug prakrykštauta. Ir upės tėkmė vėl įsiurbia. Šįkart kiek rimčiau. Fotografuoju, džiaugiuosi jau visiška žiemos pasaka upės pakrantėse. Net saulutės spindulėlių sulaukiam. Ir staiga mintis prablaško pirmoji sraunesnė vieta, antroji, trečioji. Ketvirtojoj net užplūdusią adrenalino bangą pajuntu, kai baidarę prieš mūsų norus ima sukti šonu. Bet ryto horoskopas mums nesėkmių nežadėjo, tai džiaugiantis vaizdais sausai ir ramiai artėjam link finišo. Prieš pat jį- Lauryno sodyba. Mes pirmieji garbingi svečiai, atvykę tiesiai iš upės. Laurynai, greičiau baik statybas ir lauk mūsų. Pažadėjai. Ačiū už ekskursiją, vaizdas nuo kalno šalia galingų ąžuolų tikrai vertas dėmesio.
Sugrįžtam ir vos už pirmojo posūkio mūsų finišas.
Tradiciškai ačiū Daliui, be galo mielą ir šiltą įspūdį palikusiai Upių labirinto šeimininkei, plaukimo partneriui, sutartinių daininkėms, Sauliui su Silvija už surastą dvi naktis Verknės upėj nakvojusią mano vieną šlepetę, kuri po maudynių upėj nusprendė plaukti tolyn nuo šeimininkės. Ir kiekvienam. Kad buvote, kad šypsojotės. Kad padėjote suprasti, kad nieko čia nėra keisto plaukti žiemą.
