2023.11.17-19. – Rudeninės drumzlės

Akvilė Abraitytė

,,Kertam kampą“ yris valtimis ,“Rudeninės drumzlės“ 2023.11.17-19 d.

PENKTADIENIS. Nelabai vėlų, bet jau tamsų vakarą atokiame Aukštaitijos kaime Trainiškyje susibūrė penketas kūnelių.

Kodėl šie žmogeliai pabėgo nuo miesto šurmulio, savanoriškai atsisakė namų šilumos, jaukumo? Ogi su tikslu!

Drumzlės – kas kiekvienam kūnely per metus laiko susikaupė nešvaraus, negero, skaudamo. Tą reikia išjudinti, išfiltruoti, kaip medžiams savuosius lapus imt ir paleisti, apsinuoginti, kad vėl atgimt…Arba kuo blogiau, tuo geriau…

Vadas sako – vadas žino. Visi kūneliai žygin, tiksliau yrin!!!!

Penketukas pasidalino į dvejetuką ir trejetuką ir okupavo savuosius laivus – modernius ir ekologiškus – varomus žmogaus rankų yriu. Kiekvienam laivui sava šturmanė, naviguoti naktį, retkarčiais pasišviečiant ciklopo šviesa – rimta užduotis! Bet patyrusiai kertamkampietei Rasai sekėsi puikiai ir dviejų laivų flotilė negrybaudama sėkmingai skrodė Baluošo, Baluošykščio, Sravinaičio, Almajo ežerų vandenis, čia vis įsiterpiant vado geografijos pamokėlėmis. Taip po poros valandų plaukikų komanda jau švartavosi prie lieptelio Almajo stovyklavietėj. Palatkių statymas, vakarienė laužo šviesoj – sakrali ir nenupasakojama žygių klasika…

ŠEŠTADIENIS. Naktį paspaudė švelnus šaltukas -5°C, Almajo pakrantes aptraukė plona ledo plutelė, bet rytas išaušo puikus, pušų viršūnėse džiugiai klegėjo kuoduotuojų zylučių pulkelis, viens po kito neskubriai iš palatkių lindo ir visas penketukas, plaukikų komanda žvaliai turškėsi savoj rutinoj: laužas, pusryčiai, kavos gėrimo ceremonija ir – į laivus! Paliekam ramųjų Almają, toliau iriamės Asėku, Linkmenų ežerais.

Kad ant užpakalių neatsirastų nuospaudų, kojom pramankštinti vadas iš anksto buvo numatęs kelis sustojimus – vienas jų – Ladakalnis. Išmetę inkarus, ụžsiropščiam į kalną, bindzinėjam klausydami Daliaus istorijų, sužinom Ladakalnio pavadinimo spėjamą reikšmę, jog tai baltų mitologijos deivės Lados garbei, kuri buvus tarpininkė tarp dangaus ir žemės, lietaus davėja, žemės globėja. Apžiūrim prezidentinę ąžuolų alėją. Ir vėl į laivus! Kruizas tęsias! Toliau iriamės Linkmenų, Asalnykščių ežerais, per Sūrio vartus patenkam į Asalnų ežerą. Vėl sustojimas! Šįkart kabarojamės iš arčiau apžiūrėti Puziniškio ąžuolo, kuris įleidęs savo šaknis ant aukštos kalvos, iš čia sau nebyliai stebi visus…

Taip nejučiom dienai  ridenantis į antrąją pusę mes jau švartuojamės Meironių stovyklavietėj. Šįkart  mes ne vieni, čia jau įsikūrę žvejai, kuriems rudeninės darganos taip pat nė motais… Statom palatkes, kuriam laužą, pasivakarojam…

SEKMADIENIS. Tuk, tuk, tuk – pušy garsiai stuksena genys, hmm jis skaičiuoja laiką iki žygio pabaigos? Kai kam trupučiuką trūksta miego. Bet visi kolektyviškai turškiasi, kramsnoja vado paruoštą pusrytį, dalinas paskutiniais kavos gurkšniais, mėgaujas laužo šiluma.

Repečkojamės su šmutkėm į laivus, vėl plauksim! Mojuojam irklais Asalnų ežeru. Šio ežero pašonėj įsikūręs gatvinis Meironių kaimas, kur maždaug prieš šimtmetį gyvavo tradicija per Sekmines karves plukdyti į Asalnų pusiasalį, rudenį vėl parsiplukdyti. Šiuo metu kaimas nuolatinių gyventojų nebeturi, senosios sodybos virtę miestiečių vasarotojų išpuoselėtom buveinėm…

Taip bežvalgydami pirtelėm nusėtas, iščiustytas pakrantes, Meiros upeliuku prieš srovę įsmunkam į Dringykščio ežerą, išgąsdinam porelę kormoranų, tokių nemėgstamụ žvejų… O paskutiniu ežeru laiveliai plaukia labai jau neskubriai, bet finišas norom nenorom bac ir ateina…

PS1: straipsnis galimai užsakytas vado tik jam vienam žinomais tikslais…

PS2: vieno kūnelio išgyvenimai ir pamąstymai galimai yra subjektyvūs ir šališki, tad geriausia patiems dalyvaut, o ne fb sėdėt ir rašliavas skaitinėt! Nuotraukos Daliaus.

Vakarojimas
Šeštadienis prasideda linksmai
Anapus rudens
Rudens ramybė
Dringio platybės
Ekipažas
Sąstingis
Guli diedas pakrantėje
Rudeniniai vartai
Parimęs
Rudeninės drumzlės
Rudeniška ramybė