Asta Simonaitienė
Į jubiliejinį etapą kuprines mikliai susipakavom.
Į Kertam kampą mikrių jas talpiai sufarširavom.
Mes troškom nuotykių ir įdomių trasų.
Ir gavom visko per akis ir su kaupu.
Lapkričio dešimtąją penkiolika keliautojų išvyko į žygio Tėvynės pakraščiais trisdešimtąjį etapą. Taip jau sutapo, kad jubiliejinis maršrutas driekėsi laukta ir įdomia Lietuvos vieta- Dieveniškių kilpa.
Atvykome į Poškonių Pelėdos stovyklavietę jau tamsoje. Pasveikinome du jubiliatus, maloniai pavakarojome ir kiekvienas savu laiku paniro į sapnų karalystę. Rytas mus pasitiko šaltokas, bet visai malonus. Lietus nemerkė ir tai jau džiugino, kadangi išankstinės prognozės gero savaitgalio nežadėjo. Pusryčiai, rytinė kava, Sigutės maudynės lediniame Poškonių tvenkinyje, eilinė pažintis su tos dienos horoskopu ir mikriuku į starto vietą- Stakų autobusų stotelę.
Maršrutas vaizdingas, nemažai lankytinų objektų. Pirmasis – Stakų kryžius, tada įspūdingi konglomeratų luistai, tūkstantmetis Stakų ąžuolas ir nusileidimas tiesiai į Mikališkių žvyro karjerą. Prieš tai dar fotosesija ant aukšto jo šlaito ir tada žemyn. Tik išeidami sužinojom, kad pašaliniams draudžiama ten buvo lankytis. Bet kadangi jau apsilankėm, tai ne mes kalti, kad iš kitos pusės lentelės nebuvo. Turbūt ne kiekvienam šauna į galvą tuo skardžiu nusileist.
Tądien dar buvo aplankytas Dailidžių akmuo, Bėčionių piliakalnis. O beeinant miško keliuku pririnktas visas maišelis kvapnių rudmėsių. Ačiū Vitai, kuri parodė, kad ne tik į tolį reikia žiūrėti, bet ir po kojomis pasidairyti.
Dėl mūsų specialiai atvažiavę pasieniečiai visi labai malonūs ir draugiški. Su nemažai ekipažų tądien susipažinom, labai maloniai pabendravom ir pajuokavom.
Numatyta nakvynė miške už Kačėnų kaimo. Jame pasipildome vandens atsargas ir kadangi nenorim įsikurti toli nuo vandens, kurio reikės ir ryte, tai vietos pasirinkimui daug reikšmės neteikiam. Bedygstant tarp medžių ir krūmynų išsibarsčiusiam palapinių miesteliui, ausis pasiekia labai jau keisti garsai. O juos skleidžia laisvėj vėlyvą rudenį leidžiantys jaučiai. Kai kas bando su jais susipažinti, o aš dar ir dabar džiaugiuosi, kad su Vita taip buvom panirusios į grybų valymą su vienu puodeliu vandens, kad nesukau galvos kas dedasi aplinkui. Garantuotai naktis būtų buvusi bemiegė. Tobula vakarienė (Simas namie net jos repeticiją darė), tradiciniai vakaro skaitiniai iš R. Krupicko knygos, meditacija žiūrint į spragsintį laužą ir miegelis, kurį kartais vis sutrikdydavo stiprus lietus, o paryčiais keistais garsais baubiantys jaučiai.
Ryte pamatom, kad kažkoks žvėrelis patikrino mūsų puodą, bet tikriausiai pasitaikė ne gurmanas, virtais grybais nesusižavėjo. Ramu nors tiek, kad tai buvo ne jautis. Kai kas atsikėlęs pamato, kad palapinė pastatyta visai šalia kryžiaus.
Ramiai papusryčiavę vėl išklausom Daliaus skaitomus horoskopus. Visada daug iš jų prisijuokiam, o šįkart jie visiems ženklams tokie dramatiški pasitaikė, tiesiog vieni pavojai. Susikrovę kiek pratuštėjusias kuprines, leidžiamės toliau į savo savaitgalio tikslą. Einam miško takeliu, kol pasiekiam lauką. Ir ten matome vaizdą, kaip kažkokia žmogysta, bemojuojanti lazda ir skleidžianti keistus garsus, artinasi šalia priekyje einančios Rasos. Pasidaro kiek neramu. Einame artyn ir tada pamatom didžiulę bėgančių tų keistų karvių, bulių, jaučių bandą bei iki mūsų sugrįžtančią Rasą. Man net kūnas aptirpsta, fantazija įsijungia, kaip ta banda atbėga į mus. Mane dar paerzina, kad aš juos sudominsiu pirmoji, nes apsirengusi raudonai. Pasiekiam miškiuko kraštą, dairausi, ar įmanoma būtų į kokią pušį įlipti. Suprantu, kad šansų jokių. Dar užsikūrusi fantazija apmąsto, kad mirtis žiauroka būtų. Tas bulių varovas mums keistais garsais rėkauja ir rankom energingai moja, kad dingtume iš ten. Suprantam, kad jis nebylys. Dalius pasiūlo ramiai palaukti ir kai prabėgs visa banda, praeiti tuo keliuku. Bet kažkokie savisaugos instinktai nebeleidžia jų matyti ir verčia eiti nuo jų tolyn. Kažkaip apeiti mišku, nes medžiai suteikia didesnę viltį. Grupė skyla į dvi dalis. Vieni laukia, kiti bando tą lauką apeiti. Dalius dėl to kiek pykteli. Bet kadangi mes skirtingi, tai ir mūsų reakcijos skirtingos, kai jaučiam pavojų. Aš nenorėjau į juos nei žiūrėti, nes mano įsiaudrinusios mintys vis sukosi apie tai, kad dabar jau jie tikrai pakeis kryptį. O ypač kai tas nebylys mojo vis, kad dingtume.
Pasijutau ramiai tik tada, kai pasiekėm Krakūnų kaimą. Sužavėjo jis savo išpuoselėtais namukais. Susipažinom su kaimuko istorija ir aplankėm paminklą Gintarui Žaguniui, pirmajam po Nepriklausomybės atkūrimo žuvusiam pasieniečiui.
Atgaiva buvo ir dar vienas įspūdingas kaimukas- Rindžiūnai. Ten maloniai pabendravom su vietiniais vos keliais likusiais gyventojais.
O tada- didysis savaitgalio siurprizas. Pietūs pas begalinio malonumo ir šiltumo žmones Maciučiuose. Priimti tokią gaują prie baltomis staltiesėmis užtiesto ir garuojančiais pietumis paruošto stalo. Ir apšokinėti visus su plačiomis šypsenomis veiduose. Begalinis ačiū Jadvygai, Viktorijai, Giedriui ir mažajam Jokūbui. Tokio gėrio ir mielų emocijų pas jus prisipildėm. Ačiū už ekskursiją po tokius jaukius Jadvygos gimtuosius namus.
Nesinorėjo palikti tokios nuostabios sodybos ir jų šeimininkų, todėl netrumpas buvo ir mūsų atsisveikinimas. Nueinant dar ne vieną kartą atsisukom pamojuoti mus išlydėjusiems.
Aplankėm paskutinįjį, bet taip pat žvilgsnius prie kai kurių namukų prikausčiusį Šadžiūnų kaimą.
Žygio finišą pasiekėm sotūs ir laimingi. Maršrutu Stakai- Siliai per savaitgalį nužingsniavome 41 kilometrą.
Jubiliejinis žygis stiprių emocijų nepašykštėjo. Ir gal jau reikia nustot iš horoskopų šaipytis.
