Dalius Pranculis
Kol susibėgome iš įvairių Lietuvos kampelių, susivėlinome startuoti iš Šumų kaimo, sutemo… Dar atėjo priminimas, kad po truputį lendame į vis anksčiau tamsėjančių vakarų globą. Rugpjūtis aiškiai priminė, kad vasara artėja prie pabaigos. Pradėjome žygiuoti jau su ciklopų skleidžiamomis švieselėmis. Įdomu tai, kad mano tikrintuose žemėlapiuose Šumų kaimas nėra pažymėtas. Yra Krokšlys pažymėtas. Pasidomėjus giliau, paaiškėja, kad Šumai yra vienoje gražuolės Ūlos upės pusėje, o Krokšlys jau kitoje Ūlos pusėje. Kuomet Ūlos upe ėjo tarpvalstybinė siena, gudiškoje pusėje buvo Šumas, o lietuviškoje – Krokšlys. Taigi, 13 keliautojų, dar ir penktadienį, per mėnulio pilnatį startuoja iš Šumo kaimelio pirmos nakvynės vietos link. Neužilgo stabtelime prie ąžuolinių skulptūrų Atlanto nugalėtojams. Įdomu tai, kad 1933 metais kaimo Šv. Kazimiero draugijos nariai pasodino du ąžuolus, kuriuos audra 2010 metais nulaužė. Simboliška, rašau šį straipsnį dieną, kai audra nemažai nuostolių mūsų šalyje pridarė šiandien, 2023 metų rugpjūčio 7 dieną… Pereiname per Ūlos tiltą, jau žygiuojame per Krokšlį. Kažkoks toks nepaaiškinamas pirmas dalies grupės susierzinimas, kažkas nekalba ir panyra į savo pasaulį, kažkam per greitai einama, kažkas lekia, ir sumoje išsibarstome… Tenka visus suburti ir paprašyti laikytis kartu. Pasukame į Karaviškių kaimą, kur mūsų laukia geradaris Žilvinas. Nors mums įprasta apsistoti bet kur, šį kartą mano Sesė rekomendavo apsistoti pas draugišką gerietį Žilviną. Pradžioje žygiuojant tamsoje truputį susimakalavo keleliai, tai vos neįšokome į svetimos kompanijos glėbį, kuri susibūrusi vakarojo pavėsinėje ir nuščiuvo mus vaiduoklius pamatę. Pasitaisėme savo ėjimo kryptį ir netrukus pradėjome skaičiuoti paskutinius savo keltąsos kilometrus ir metrus iki nakvynės vietos. Štai ir sodyba, kieme stovi keletą senove apaugusių automobilių. Pabaladojus į duris, pasirodo šeimininkas Žilvinas, kuris viską svetingai aprodo, kur galima statyti palapines, kur pavakaroti prie laužo, kur malkos slepiasi… Rytą su draugu planuojam lėkti pažvejoti, tai troba atvira, jeigu ko nors reikia, imkite ir naudokitės, – atsisveikindamas pasakė šeimininkas. Palapinių miestelis greitai išdygo, nors jau ir metas vėlus, tačiau visi susirinkome pasidžiaugti vieni kitais prie laužo. Su 45-tuoju jubiliejumi pasveikinome Andrių, smagiai pasišnekučiavome vieni kitų išilgę, kol pradėjome po truputį skirstytis į savo laikinus namelius. Ištvermingiausi arti trečios nakties valandos išlaukė…
Ankstyvas šeštadienio rytas, 7 valanda, kuriamas laužas, kabinamas puodas su vandeniu. Nors kukliai iš vakaro pasiūlėme savo kompanijai neprivalomai mankštoje pasirodyti, bet pasirodėme dviese, aš ir Sabina. Pramankštinome sustingusias kūnelių pakampes, pasijutome žvalesniais. Netrukus užviręs vanduo sukvietė keliautojus prie kavos ar arbatos ritualo. Diena nepaliaujamai kaito, oro temperatūros kreivė veržliai kopė aukštyn. Susitvarkome ir pajudame savo keltąsos kryptimi. Reikia persikelti per Ūlą. Tiltelių čia nėra. Žilvinas dar vakar patarė eiti kaimyno Zigmo žemių link, kur upės gylis mažesnis ir šabakštynų mažiau arba juos galima apeiti. Pirmam žengtelėjus žingsnį į upę netikėtai smuktelėjau iki pusės tarp vandens žolių. Pirma mintis šmekštelėjo, kad reiktų paieškoti seklesnės perėjos, bet ai, diena karšta, bandom bristi. Ties viduriu upės gylis jau iki kaklo. Organizuojame konvejerinę perėją. Aukščiausius, Vytenį ir Artūrą įtaisome upės viduryje, o žemesni vyriokai iš pakraščių subrido. Per mūsų rankas saugiai perkeliavo visų kuprinės, savo damoms paslaugiai ištiesę rankeles aristokratiškai padėjome maloniai pasiekti kitą krantą. Kol pradžiūvome, ir pažintis su dienos horoskopais įvyko. Ne vienam buvo pabrėžta, kad saugokitės vandens… Gerai, kad perskaitėme perbridę. Labai maloniai atsigaivinome ir atrakciją iškart dienos vinimi pakrikštijome. Žirgliodami per Zigmo pievą netrukus įšokome į miško keliuką ir atsisveikinome su Karaviškių kaimeliu, kuris išsidėstęs abipus Ūlos upę. Taikydami į menkus pomiškio šešėlius vis stengėmės slėptis nuo kaitrių Saulės spindulių. Ir štai atėjo metas tradiciškai paieškoti kampo kirtimo. Pasukę į lauko keliuką netrukus tapome liudininkais, kaip jis ištirpsta grikių lauke. Atsimušę į lauko kanalą supratome, kad reikės pavinguriuoti pro medžiotojų bokštelius. Keista, atrodo Lietuva dar vis sausros gniaužtuose ir savo troškulį vandeniu dar nepatenkino, o čia gana sklidini melioracijos kanalai. Panašu, kad pelkėtos teritorijos paplitusios. Kampais slankiojant staiga dideliu greičiu su diskoteka ant stogo atlekia pasienio tarnybos automobilis! Tas netikėtumo jausmas lengvai išgązdino, tačiau pasienietis nusiteikęs draugingai, patikrino dokumentus, pabendravome apie viską kas lenda iš galvos ir išsiskyrėme. Išlendame iš miškelio, ant aukštesnio rango kelio, kuris veda į giliai pasienyje pasislėpusį Rakų kaimą. Šalia pasitinka gražus skluptūrų parkas, kuris skirtas vienam iš 1863 metų sukilimo vadų, Liudvikui Narbutui (istoriko T. Narbuto sūnus), kuris susirėmimuose žuvo butent čia, Dubičių apylinkėse. Palengva kaupiasi išraiškingi debesys, orų programėlės įspėja, kad valandos eigoje turime sulaukti lietaus. Savaitgalis žadamas itin kontrastingas. Tropinis karštis, liūtys, vėjas turėtų tapti mūsų palydovai. Pasiekus Rakus, draugiškos vieno kiemo moteriškaičių būrelis, kuris puikiai kalba lietuviškai, mus aprūpina vandens ištekliais. Debesys vis kaupiasi, bet alkis nugali lietaus baimę, tai įvyksta pietūs. Baigiant stiprintis pradeda lašnioti, lietus po truputį įsibėgėja, bet mūsų pasigaili ir kiaurai nemerkia. Pasipuošę įvairiaspalvėmis skraistėmis žygiuojame per Rakų kaimą toliau. Gyvenvietę iš trijų pusių supa Gudija. Kaimas gana didelis, nors vienaa kita sodyba matosi negyvenama, tačiau kai kurie namai matosi gana tvarkingai ir pasiturinčiai įrengti. Toks gilus užkampis, beveik 40 kilometrų nuo rajono centro Varėnos nutolęs. Nors kaimas tuštėja, čia vis dar gyvena apie 80 gyventojų. Gyventojų surašymo duomenimis praktiškai visi save laiko lenkais arba baltarusiais. Čia puikiai sutaria tiek katalikai, tiek stačiatikiai. Baltarusių kalba „rakai“ reiškia vėžiai, kurių anksčiau aplinkinėse pelkėse buvo nemažai. Prie Rakų kaimo prilipęs Balbutų kaimas. Šalia pavargęs pakelės kryžius ant kurios Jėzus tarsi gimnastas pakibęs ant vienos rankos. Už Balbutų pasukame miškovežio gana giliai išmaltu keliu, kuris prie miško baigiasi. Pailsime ir imamės kertam kampą metodikos. Žolė neaukšta, eiti nesudėtinga, ėjimą šiek tiek pristabdo vandeningi kanalai, juos supantys šlapi krūmynai ir nemažiau šlapi grikių laukai. Daugelio batai tampa šlapi, ne tiek dėl lietaus, o daugiausiai dėl bridimo per pievas ir grikius. Apsukę ratą įšokame į platų žvyrkelį, kuris veda į Dubičių kaimą. O ten žinome, kad yra parduotuvė ir galimybė pasilepinti. Žygiuojame, lietus mūsų taip lengvai nepaleidžia, o prieš įžengiant į kaimą dar ir įjungė skalbimo funkciją. Netikėtai aplankome šalia pasislėpusį Dubičių piliakalnį, kuris dar vadinamas Karalienės Bonos pilimi. Gana informatyvus stendas leidžia susipažinti su kultūros paminklu, tik gaila, kad ant paties piliakalnio užlipti nelabai išeina, nes nėra takelio, tik šlapių dilgėlių sąžalynai banguoja. Pasak istorikų, Dubičiai buvo žinomas miestas, kuriame ir pats Vytautas Didysis savo medžioklės plotuose lankydavosi. Perdaug nestabdydami pasileidome į Dubičius prieglobščio nuo lietaus ieškoti. Ups, prie parduotuvės mūsų laukia pavėsinė! Oras šiltas, išsineriame iš skraisčių ir šlapesnių rūbų bei batų. Linksmai apgulame „Aibės“ parduotuvę, pardavėjos draugiškos, lengvai pasiduoda išsprūstantiems juokeliams, pasiūlo karšto vandens kavai arba arbatai pasigaminti. Lietus po truputį atsitraukia, iškišam savo nosis ir pasiduodame norui paslampinėti po kaimą. Pirmiausiai iš tolo traukė medinė, gana didelė ir išvaizdi Švč. Jėzaus Širdies medinė bažnyčia. Istorijos verpetuose, tai jau ketvirtoji, 1909 metais pastatyta bažnyčia. Kaimo pavadinimas siejamas nuo žodžių „Du bičai“. Legenda pasakoja, kad čia plytinčias pelkes nupirko du turtingi žmonės, kurie tarpusavyje labai gerai sutarė ir sugyveno, todėl kaimas įgavo tokį draugišką pavadinimą. Aplankėme gana dideles kapines, jose būdinga didelė pavardžių įvairovė, kuri liudija įvairų tautų žmonių buvimą šiose žemėse. Gerai išsiilsėję, šiek tiek pradžiūvę nuo Saulės globėjiškų spindulių, patraukėme į dar vieną unikalią vietovę, Kalvių kaimą. Kažkur šalia bandysime ieškotis nakvynės, nes šalia teka upė Nočia ir prisišliejęs miškas. Vandens ir malkų turėtų pakakti. Jau ir nuovargis pradeda savo nagais kabintis, tačiau pakelėse pradeda iš samanų listi voveraitės, vos ne po kojomis painiojasi vyresnio amžiaus kazlėkai ir lepšės. Kažkam pasisekė ir sveiką bei gražų baravyką nurauti. Visas surinktas gėris keliaus į vakarienės ir pusryčių papildų fondą. Po truputį ir Kalvių kaimą pasiekėme, kurio pradžioje ant tilto per Nočios upę, šeimynėlė gamtos ramybe mėgavosi. Draugiškai išsikalbėjome, gavome patarimą, kur geriau apsistoti, galiausiai mus palydėjo, supažindino su kaimo gyventoju Valentinu, kuris mums parūpino malkų ir apibėrė dėmesiu bei globa nuo pirmų šio vakaro iki paskutinių minučių kitą dieną. Turėjome puikų vakarą prie upės, kurios šaltuose vandenyse labai atsigaivinome ir nusiplovėme sūrų prakaitą. Prie vakarėlio ir keliautojiško laužo romantikos prisijungė ir Valentinas, ir čia sodybą turintys vilniečiai Greta bei Edvinas su savo mergaite. Visi paskanavome ant laužo pagaminta ypatinga sriuba su pačių pririnktais grybais. Nors aplink vėl kaupėsi tamsūs debesys, blyksėjo ir gązdinosi žaibai, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Kritom į savo palapines ir miegmaišius lyg kūdikiai, švarūs, atsipalaidavę, emociškai ir fiziškai išsikrovę bei teigiamos Kalvių kaimo energijos sukaupę…
Sekmadienis. Keliamės įprastai, 7 valandą, kaičiame puodą ant laužo ir bėgame mankštintis. Oi, koks geras miegas buvo! Ne vienas pastebėjo, kad labai gerai išmiegojo, nors naktis gana tvanki buvo. Rytas mus pasitiko giedras ir dar labiau kaistantis negu vakar. Šį rytą į mankštą jau susirinko daugiau keliautojų. Išsilankstę sustingusius raumenukus ir kaulelius, sušokome paskutinius miego likučius pašalinti į šaltuosius Nočios vandenis. Atbėgo Valentinas kviestis pas save karštu vandeniu kavai ir arbatai pasinaudoti. Žmogus taip nuoširdžiai kvietė, kad mielai pasinaudojome vietinio gyventojo svetingumu. Toliau mūsų laukė gardūs laužiniai spagečiai su grybais bei paskutinis rytinis atsivėsinimas šaltinuotos Nočios vandenyse. Visi vietiniai Kalvių kaimo gyventojai, kurių nedaug belikę, yra lenkai. Valentinas taip pat lenkų tautybės, labai stengėsi kalbėti lietuviškai, bet jeigu ką sudėtingiau, tai jau kalbėdavo rusiškai. Mums tai netrukdė. Svarbiausia, jautėsi, kad žmogus nuoširdus ir laimingas būdamas su mumis, nuolat kvietė mus apsilankyti ateityje. Dar trumpai aplankėme ir atsisveikinome su Greta ir Edvinu bei patraukėme aplankyti labai jau patrauklios formos anklavą, kurį labai arti iš visų pusių supa valstybės apsaugos sienos tvora. Jeigu Dieveniškių anklavas, sakoma, atsirado Stalino pypkę apibrėžus, tai kas čia vyrišką organą buvo padėjęs taip ir lieka neaišku… Kuprines paliekame prie kaimo kryžiaus, paskambiname A.Barausko užkardai, įspėjame, kad einame pasivaikščioti po anklavo teritoriją. Pirmyn ir atgal supėdiname apie 7 kilometrus. Keistas jausmas, kai aplinkui matai tvorą. Pakalbinome porą vietinių gyventojų, kurie šypsodamiesi pasakojo, kad, kai nebuvo tvoros, tai čia būriais traukė migrantai, nes Gudijoje šalia sienos praeina gana patogus kelias… Pasigerėję egzotika, traukiame atgal, prie savo kuprinių. Šiek tiek pailsime, vėl susipažįstame su horoskopais ir pirmyn Panočių kaimo kryptimi. Didelė keltąsos dalis vingiuoja miškais iki Paąžuolės gyvenvietės. Grybauti jau nebegrybavome, tik Asta nesusilaikė pakeliui negrybštelėjus vieną kitą grybokšnį. Ai, Sidabravo grupei nepasisekė ir truputį nugrybavo ne į tą pusę. Kam nepasitaiko, svarbiausia vistiek vieni kitus suradome. Ar vienas draugiškas pasieniečių ekipažas mus tyliai ir ramiai miške pasitiko. Su šypsena veide pareigūnas paklausė, ar kalbame lietuviškai… Paąžuolėje, girinkijos kiemelyje papietavome ir netrukus įšokome į nuobodų įkaitusiu asfaltu alsuojantį kelią. Va tada ir pragaro požymių buvo atsiradę. Termometras jau pasiekė +32 laipsnių atžymą. Tie keli kilometrai iki finišo, Panočių kaimo, jau panašėjo į išbandymą. Pakeliui vienoje sodyboje svetingai čiurkštelėjo iš šlangos gaivaus vandens. Sugrįžo viena gyvybė. Ir štai Dieviškieji Panočiai su ledais, gaivaisiais gėrimais, gaiviu tvenkinio vandeniu! Žemiški malonumai panaikino bręstančius kaitros padarinius! Tegyvuoja žavieji Tėvynės pakraščiai su savais išbandymais, džiaugsmais, rūpesčiais ir spindesiais!
Toks buvo buvo XXVII – asis „Tėvynės pakraščių“ etapas, kurio metu 13 keliautojų savaitgalį su visa manta ant pečių nuėjo 53 kilometrus…
Ačiū kantriausiems!
Žygis skirtas geografo Rimanto Krupicko atminimui.
