Asta Simonaitienė
Kai mūs gimti miškai, laukai karščiu alsavo,
Visi susitikimui NATO atsakingai repetavo,
Mes mikliai stvėrėm vėl lazdas, palapines
Ir pasileidom užsidėję ant pečių vėl kuprines.
Iškart po Mindauginių, liepos 7-ąją dieną, vėl džiaugsmingai išsiruošėm į žygio Tėvynės pakraščiais, skirto geografo ir keliautojo R. Krupicko atminimui, XXVI- ąjį etapą. Didžiulis vasaros privalumas yra šilti orai, ilgi vakarai, tad kelionės starto vietą Kabelius pasiekiame dar gerokai prieš saulės laidą.
Iki įsikūrimo vietos eiti ne tiek ir daug, tad pasileidžiame ne tik su kuprinėmis, bet ir su maišeliais. Dar tada nežinojom, kad juose ūkininkų produktai, skirti vakaro staigmenai- šaltibarščiams. O kadangi nemėgstu burokų, tai asmeniškai gavau baltibarščių.
Tuo metu mikriukas nuvaromas į finišo vietą- Krokšlį.
Penktadienio nakvynė suplanuota kažkokioj Grūdos ežero maudykloj. Skamba viliojančiai, tad vos pasiekę ežerą, ten ir sukame. Skambutis iš pasienio bei prašymas keliauti į kitą vietą, kur naktį ramybės jiems nedrums pypsinčios ar tai blyksinčios kameros, kurios reaguos į kiekvieną mūsų judesį. Paaiškėja, kad kiek atokesnę vietą mes jau praėjome, tad klusniai sukame atgal. Per vietos paieškas ir rūpestį dėl nakvynės ant samanėlių ten pasilieka Rasos svarbiausias „krepšiukas“ su dokumentais. Ji tai prisiminusi apsisuka ir keliauja atgal, tačiau ją aplenkia žvitrios pasieniečių akys. Mes vos tik pasiekiam tą nurodytąją ramesnę vietą, kai sustojęs pasieniečių automobilis jau domisi, kuri čia Rasa. Arčiausiai buvo bankininkas. O kadangi jie dažnai meluoja ir net šratinukus pririštus bankuose laiko, tai kas gi jais tikės. Nu neįmanoma patikėt, kad ne tik mūsų kiekvienas žingsnis stebimas, bet pamesti daiktai greičiau surandami nei spėji jų pasigest.Tad telefonu labai sunkiai pavyksta ją įtikint, kad jos dokumentai parvežti ir yra saugiose pasieniečių rankose.
Vakaro maudynės ežeriuky, vakarienė, pašnekesiai prie laužo ir miegelis.
Rytas išaušta saulėtas. Ankstyvi pusrytukai ir kuprinės vėl ant pečių.
Eidami geriam į save tyrą orą, juokiamės, bendraujam. Vienu metu net nepastebim, kad pusantro kilometro nuėjom ne ten. Tenka sugrįžti. Bet, žinoma, tai nieko nenustebina ir tuo labiau net nepiktina.
Aplankom tądien piečiausią Lietuvos tašką. Ten kai kas surengia įspūdingą fotosesiją ant tiesiog pliažo smėliuko. Tik vėliau iš pasieniečių sužinom, kad neturėjom teisės ant to smėliuko būti, nes peržengėm iškastą grioviuką. Kilometrai kaip įprastai pavirsta pracmylėm ir tos dienos jų skaičius išauga iki neplanuotų 37. Kadangi bankininkai skaičius mato savaip, tai kai kas ima įtikinėti, kad nuėjom virš 40. Tačiau kartais nueitas atstumas net neturi reikšmės. Ėjimas per pelkę šalia sulūžusio takelio, ieškant kur kiekvieną žingsnį žengt, laiko ir energijos atėmė daugiau nei bet kokie kilometrai.
Pasienio leidimus turime, tačiau Čepkelių rezervato valdovai gamtininkai mums nesuteikė teisės net keliuku praeiti, tai nuo sienos teko kiek atsitraukti ir sukti link Marcinkonių. Kai kas pagreitina savo ir taip jau eiklius žingsnius, kad suspėti iki parduotuvės uždarymo, o mūsų akys nušvinta priėjus geležinkelį ir mielą Marcinkonių stotį. Skrandžius ir gerklę pamalonina draugų nupirktas šaltų gaiviųjų gėrimų skonis. Atsikvėpę ir pailsėję traukiame į nakvynės vietą- stovyklavietę ant Kastinio ežero kranto. Maudynės, palapinių miestelis, įspūdinga vakarienė su pakelėj surinktais pirmaisiais šio sezono dzūkiškais grybais ir, be abejo, tradiciniai vakaro skaitiniai iš kartu su mumis keliaujančios R. Krupicko knygos.
Sekmadienio rytas vėl išaušta saulėtas, kilometrų laukia mažiau, todėl Vadas mums suteikia progą ilgiau pamiegoti. Pusrytukai, ryto kava ir ramus judėjimas pirmyn, kol akys pamato penktadienį čia paliktą KK mikriuką. Pasinaudojam proga ir, judėdami atgal į starto vietą likusių automobilių, dar aplankom Pasaulio puodus. Pietūs, trumputis pašnekesys bei nuotrauka su Vytaru tikrai įspūdingoj ir unikalioj Lietuvos vietoj.
Namo grįžome kaip visad pasikrovę energijos naujai savaitei, kiek geliančiais pečiais, bet pakilios nuotaikos ir kupini naujų įspūdžių. Į savo nueitų kilometrų skaičių „įsimetam“ dar 54.
Ačiū Daliui ir visai mūsų „pakraštietiškai“ antrajai šeimai. Visgi treti metai kartu.
P.S. Kristina dar liepė parašyti, kad į Pasaulio puodus jie visai nenorėjo, į mikriuką buvo paimti prieš savo valią įkaitais, tad Vilių ištiko isterija, dėl kurios jis prarado savo tapatybę, palikdamas ten tai įrodantį dokumentą.