Asta Simonaitienė
Visų taip laukiamas Joninių savaitgalis. O Pupabuso ir KK mikriuko keleivių jis laukiamas žymiai labiau. Mikriukas su šešiolika baidarių kelionės tikslą pasiekia penktadienio paryčiais. Tikriausiai tuo metu, kai žadintuvai namuose kėlė nekantraujančius Pupabuso keleivius. Tas telefono žadintuvo garsas nebuvo toks šaižus kaip eilinę darbo dieną, kai jo visai nelauki.
Iš Priespaudos aikštelės pajudėjom 6.10. Parankiojom dar bendražygių pakeliui. Kai Elektrėnuose viena moterėlė ėmė mojuoti autobusui, suabejojom ar ji tikrai su mumis. Nu bet maža ką, reikia patikrinti. Kadangi Vadas savo pareigas patikėjo Gintarui, tai jam ir reikėjo visus sutikrinti, suskaičiuoti ir subėgioti paklausti, ar ji tikrai ketina su mumis važiuoti į Lenkiją plaukti Pisos upe. Beje, upės pavadinimas emocijas kiekvienam kėlė pagal asmeninį sugedimo laipsnį. O moterėlė visgi buvo pasiruošusi Palangai ir pasiliko laukti bei mojuoti ta kryptimi riedančiam autobusui, bet turbūt kitam. Kaune prie Megos taip pat laukė lagaminuotų kurorto malonumų pasiilgusių damų. Pasiūlė vairuotojas Romanas ir joms keisti turizmo rūšį ir kryptį. Nepasirašė.
Gintaras savo pareigas atliko puikiai. Surinko 26 keleivius. Sugebėjom net vairuotoją nustebinti. Sakė, kad be Vado mes tylesni ir valdomi. Kelyje praleidome šešias valandas, tad atvykus namų statymas išjudino užstingusius kūnelius. Daug apsikabinimų, juoko ir tada malonus irklų pliaukšėjimas vandeny, plaukiant tikrai įspūdinga upe, kurioje net vandens užtektinai buvo. Čia toks mažiau tikėtinas KK formatas, bet pasitaiko kartą metuose ir tokių. Dar turiu būtinai paminėti, kad tarp 14 į trasą išplaukusių baidarių išdidžiai Pisos vandenis skrodė katamaranas, kurį mes vadinom tiesiog kormoranu. Kadangi juo plaukė patys svarbiausieji KK asmenys, tai jis buvo lyg kelrodė, kai pasiveji, aplenki, vėl atsilieki, vėl pasiveji.
Vakare Joninių laužas ir malonus susibūrimas vyko po tiltu. Tai didžiulis garantas, kad laužo neužgesins joks tikėtas ar netikėtas lietus. Puiki vakarienė, pokalbiai, patiltę drebinantis juokas ir kiekvienam sapnelis savo ritmu ir tempu.
Ir jei penktadienį lietus ir merkė kūnelius, tai šeštadienis mus ištiko ramus iš šiltas. Daug akiai malonių vaizdų plaukiant, vėl džiugesys pasivijus kormoraną. Ne toks jis ir lėtas, kaip buvom galvoję.
Daug maudynių. Tiek vandenyje, tiek purve. Bet čia nesiplėsim. Ir vakaro vinis- Remigijaus plukdomas kelmas, kuris taip išlaisvino vaizduotę, kad kiekvienas jame matė tai, ką norėjo. Jis šildė mus ir vaizdas džiugino dar ir po vidurnakčio. Sekmadienį Pisos vandenis vėl skrodė raudonosios baidarės, tarp kurių įsimaišydavo ir įvairiaspalvių. Jomis plaukė lenkai. Kadangi kormoranas nebeplaukė, tai likom be orientyro ką reikia vytis. Kažkas prarado laiko nuovoką, kažkas girdėjo skirtingą grįžimo laiką. Bet tarp to kažko į nusidėjėlių sąrašą patekau šįkart ir aš. Sulaukę Vado skambučio irklavom kaip per Jobanachirį. Namo grįžau su maudymuku, nes nebespėjau net persirengt. Užskaičiau kaip savotišką pirmą kartą.
Begalinis ačiū Vadui ir visiems atliekantiems tą organizatorišką darbą. Galbūt ne visada jis mūsų pastebimas, tačiau didžiulis ir neišmatuojamas. Tam, kad mes turėtume puikų laiką, atitrūktume nuo darbų ir rūpesčių. Kai šiandien mačiau Pito Daliaus prakaitu žliaugiantį veidą, tai nors ir žinojau, bet supratau, kad tik altruistai yra šios sektos varomoji jėga. Ačiū jiems už tą indėlį ir pakantumą.
Ačiū ir bendrakeleiviams. Ir iki kitų kartų. Neturiu nieko bendro su fotografija. Manau, kad tikrai sulauksit meniškų ir gražių nuotraukų, o manosios tik nuostabių trijų dienų pailiustravimui.
