2023.05.26-06.02. – Austrijos Alpės

Žemyna Treiderė

Ėjo gegužės 26d. Penktadienis. Atsikėlus ryte akyse „mėtėsi“ sukrauta „tašė‘, bet, žinojau, kad vakare laukia nuotykis. Šį kartą tiek nebijoja, kiek keliaujant į Zakopanę, nes žinojau, kad su kertakampiečiais blogai būti negali.

Šiaip ne taip darbe atsėdėjus šiek tiek daugiau nei pusdienį, ir su drauge žinutėmis derindama paskutines detales, jau laukiau to momento, kai galėsiu apkabinti Zakopanės bendrakeleivius ir dar nematytus kūnelius.

Šį kartą Priespaudos rūmų aikštelė išvydo du nedidelius autobusiukus, į kuriuos sulipo 18 nuotykiui pasiruošusių senų ir naujų kertakampiečių. Kas su maža kuprinėle, kas su keliom „tašėm“, bet visi daiktai tilpo. Nedrąsiai pradėjome kelionę, įsijungėme racijas, kad susikalbėtume abu ekipažai, leidomės į kelią.

Kelionė į priekį užtruko ilgai. Antrasis ekipažas vis šaukė per raciją STOJAM, bet Austrijoje esantį Wildalpen miestelį pasiekėme daugiau ar mažiau stovėdami ant kojų.

Pirmą dieną statėme palapines, įkūrinėjome stovyklavietę ir gėrėjomės garsiai šniokščiančia upe. Išalkę susipažinome su vietine karčiama ir suvalgėme po šnicelį.

Kai kuriuos pietūs taip apsunkino, kad kojos nenešė net į šalia esantį nedidelį kalnelį su kryžium. Bet ištroškę kalnų 8 iš 18 kūnelių, pasivaikščiojo ne tik iki kryžiaus, bet ir paupiu parinko erkes. Sugrįžę vakarą praleidome prie laužo.

Antrą dieną patraukėme į ilgesnį žygį. Šį kartą eiti buvo pasiryžę visi. Pasileidome į Wasserlochklamm krioklius. Po Zakopanės sniego buvo keista žygiuoti su šortais ir trumpomis rankovėmis. Takas neįprastas kertkampiečiams – iškaltas lentelėmis, su sutvarkytais laiptais, turėklais ir daug žmonių. Vieniems jie trukdo, kitiems vienodai. Užtat krintantys keliasdešimties metrų kriokliai nuo uolų patinka visiems. Tikriausiai. Besiilsint mus užkalbina slovakas, gyvenantis Austrijoje, kurio tėvas lietuvis. Pasišnekučiuojame ir patraukiame toliau. Apėję krioklius prisėdama kavinukėje ir apsidovanojame traškia bulve ir šaltu alumi. Kertakampiečius aptarnauja Martina.

Patraukę į stovyklavietę šurmuliuojam apie ryt laukiantį plaukimą Salzos upe.

Rytas pasitinka šaltas ir drėgnas. Drėgmė, o gal ne tik ji, visų akis papuošia mongolišku sutinimu. Galbūt ir naktinių bičių įgėlimais.

Iš vado sulaukiame nurodymų lipti į šalia stovyklavietės esančią Mitterberg viršūnę. Kol lipsim, mums paruoš katamaranus plaukimui.

Viršūnė nors ir neaukšta, bet stati. Pasigėrime vaizdais, pasirašome keliautojų knygoje ir entuziastingai leidžiamės žemyn. Laukia plaukimas.

Diena karšta. Susirandame komandas. Išsirenkame hidrokostiumus. Šiaip ne taip sulendame į juos ir pajudame į vietą iš kurios plauksime. Povilo instrukcijos aiškios, bet 70% supranta, kad nieko nesuprato. Nieko nepadarysi. Su hidriaku į stovyklavietę nenužygiuosi, teks plaukti.

Nemeluosiu, bijojom kaip velnias kryžiaus to plaukimo, bet pabandę norėjom dar.

Gerai, kad kita diena numatyta tik plaukimui. Atplaukę į stovyklavietę, sudžiauname hidriakus ir vėl vakarojam prie laužo. Ryt bus įdomu. Ryt laukia laisvas kritimas upe.

Ryte tai vieniems, tai kitiems susuka vidurius. Kam iš baimės, kam nuo skysčių. Šiaip ne taip į hidriakus sulipame visi, prisipučiam katamaranus ir plaukiam!

Ilgai laukti nereikėjo. Tas laisvas kritimas įvyko vos už keliasdešimt (o gal keliolikos) metrų. Ir buvo SMAGU! Kuo toliau, tuo smagiau iš tikrųjų. Salzos upė srauni. Vietomis pasijauti kaip vidury audros žiūrėdamas filmą. Bangos taško į visas puses. Atrodo, atsitrenksi į uolas. Buvo beprotiškai smagu! O grožis iš vandens…

Tą vakarą kažkaip netikėtai daugelį ištiko ankstyvas smigutis. Ir ryte tiek nekrebždėjo niekas.

Jau nebežinojau kelinta diena. Žinojau, kad dabar jau žygiuosime. Tik po plaukimo į rimtą žygį leidosi ne visi.

Tą dieną dar kartą įsitikinau – lengvų kalnų nebūna. Bet kažkaip viršūnę pasiekti sugebėjau. 1859m Kleine Griesstein viršūnėje įsiamžinome kertakampietiškai. Nors porą kartų nuo sunkumo jau norėjosi paverkti, bet mintyse dėliojau vaikams įveikiamus kalnų maršrutus. Einam einam, einam einam, o kaip nėr tos viršūnės taip nėr. Gerai, kad į nugaras visada šnopavo motyvacija vardu Remygutis. Tik grįžtant sunkiai nešusios kojos sugalvojo papokštauti, tai pusę kelio teko eiti pasirėmus lazdom. Ale vis tiek sugebėjom aplenkti kojų neišsisukusius.

Išaušus kitam rytui išgirdome, kad laukia šiek tiek mažiau kilimo į aukštį, bet teks pereit tris kalnagūbrius. Pasaugojo mus ir iki starto leido nuvažiuoti. Kojos nešė sunkiai, bet pats lipimas atrodė ne toks sunkus kaip vakar iki kol priėjom.. sniegą! Einu per tą sniegą ir galvoje Zakopanė. Tik šį kartą einam su šortais ir trumpom rankovėm, nors trečdalis trasos padengta sniegu. Sugebam net nueiti ne ten kur reikia, nes markiruotes dengia tas nelemtas sniego sluoksnis. Šiandien gaunam ir lietaus. Su ledukais. O kelias status. Na bent jau atrodė iki kol pamačiau tikrąjį viršūnės statumą. Ten jau ožkom teko apsimesti, kabintis rankom ir kojom…

Pasiekta Grosser Geiger 1723m viršūnė (sukilom apie 1100m). Tik užlipus pamatėm artėjantį lietų ir suplanuotus pietus viršūnėje atidėjom, teko leisti apačion, nes šlapiais akmenim žemyn nebūtų buvę smagu lipti. Užtat spėjome užsirašyti į keliautojų knygą.

Šį kartą kaip ir vakar turime bėgikų, kurie kalnais žemyn pasileidžia kaip kalnų ožiai.

Mes neskubame. Mėgaujamės gėlėtais slėniais sniegynuose. Lipimas žemyn visada skausmingas, bet šį kartą kojos net dega…

Sugrįžę paaukojame kalnų dievams ir padėkojame už nuostabias dienas ir neįprastai gerą orą.

Ryt namo. Dar net neišvažiavus, noriu grįžti atgal.

Ačiū Daliui už organizaciją. Ačiū vairuotojams, kurie leido mėgautis kelione.

Iki kitų kartų!

Wildaplen fone
Krioklių grožis
Atsižymine
Plaukti pasiruošę
Salzos vilnyse
Toliai
Dar neišvažiavus norisi grįžti vėl
Romantika
Švytėjimas
Rytas