Remigijus Žilinskas
Tai dar viena kelionė, dar vienas įspaudas patirties ir prisiminimų į smegenų žievę, dar vienas nuotraukų albumas, dar vienas statybininko įdegis, dar vienos trumpos atostogos. Čia galima ir būtų dėti tašką. Bet, kartais užeina nenumaldomas noras pasidalinti savo pojūčiais ir matymais.
Gegužės paskutinis savaitgalis, 18 neramių dūšių išsiruošia pasibastyti po Austrijos Alpes. Vairuotojai ir vaizdai keičiasi, tolstame nuo savo namų, darbų, kasdienybės. Pagaliau pasiekėme pažadėtąją žemę – Wildalpen, nevisų kojos tvirtai stovėjo, ilgokas važiavimas vienus smarkiau vargino, kitus mažiau, [bet su mažomis bėdelėmis atvykome]. Pasistatome savo namus, pasiklojame guolius, susikabiname paveikslus, iššauname įkurtuvių šampaną ir leidžiamės trumpos pažinties su miesteliu. Pirmutinė vakarienė. Gyva muzika. Šokiai. Nuovargis.
Išaušo antros dienos rytas, vienų veidukai labiau patinę, vadinome bitininkais arba mongolų palikuoniais, bet mano spėjimas, kad visa tai dėl aukščio, juk reikia organizmui priprasti, o aklimatizacijai kartais neužtenka ir savaitės. Žvalgyba ir pažintis su apylinkėmis prasidėjo. Judame Salzos (Salza) upės pakrante, žvilgsniai šokinėja tai į kalnų viršūnes, tai į upės vingius ir jos rėvas – viską norisi čia paliesti ir patyrinėti. Netrukus pasiekiame Wasserlochklamm krioklius. Toks, truputį, Baklažan Travel: su žmonių minia pasiekiame vieną krioklį, po to kitą, ir taip laiptelis po laiptelio iki pat viršaus. O vakarinis laužas vėl sukvietė visus į didesnius ar mažesnius ratelius; iki paskutinės žarijos atodūsio.
Pagaliau ta diena, nuo kranto žiūrėjome į šokančius Salzos upės vandenyse, o dabar patys šoksime į jos rėvas ir purslus. Kol vyksta paruošiamieji darbai, katamaranų gabenimas į starto vietą ir jų pūtimas, kiti laisvu laiku pasivaikšto į Mitterberg viršukalnę, esančią netoli stovyklavietės. Povilo – vandens dievo – instruktažas prieš plaukimą, didelės akys plaukikų, mėgindami susivokti instruktuotojo instruktažų žodyne. Atmetam, prisitraukiame, kaire, kairėn, iš kairės, irklas į viršų, stojame… be praktikos sunku, tad visi kaip kas supratome šokame į ramesnius upės vandenis ir mėginame praktikoje suvokti plaukiančio daikto vairavimo ypatumus. Truputi įgudę ir išmokę sustoti pakelėje, o gal reiktų sakyti pakrantėje, prisirenkame sausų malkų ir jas vandens keliu gabendami pasiekiame stovyklavietę. Kol visi prausiasi ir ruošiasi, aš dar spėju subėgioti į Mitterberg viršūnę, nes dieną transportuojant katamaranus nespėjau su visais. Šlaitas statokas, bet žingsnis po žingsnio pasiekiu – šlapių marškinėlių šou. Prirašau savo vardą knygoje, kur prieš tai savo vardus paliko dieną anksčiau užlipę bendražygiai. Pasigrožiu slėnio vaizdais vakarėjančios saulės spinduliuose.
Per naktį išsigulėjusios mintys greitai rezgė planus A, B, C.. V.. abėcėlės užteko. Su Povilu nuvarome vieną mašiną į starto vietą. Taip taupome kokias 3 brangias valandas, nes po plaukimo reikia Povilą vežti į Vieną – jam skrydis namo. Kadangi esu plaukęs šią upės atkarpą ir puikiai žinau jos grožį, rėvas, verdantį vandenį ir purslų šokį, pasilieku stovyklavietėje ir sutartu laiku važiuoju pasitikti nuotykių pritvinkusių bendražygių. Pasitinku pilnus pilnų emociškų emocijų ir nuostabos. Šypsenos ir išgaravusios baimės. Su truputį nutirpusiomis kojomis – ne visiems tokia poza priimtina. Susikrauname katamaranus – šokis su irklais baigėsi. Stovyklavietė ir ilgas kelias į Vieną. Grįžę puse dviejų nakties su Dalium mėgino prikelti laužą ir pastudijuoti ateinančios dienos trasą.
Skafandrai (hidrokostiumai, šalmai, liemenės, pirštinės) išdėlioti pievoje kaitinasi saulės spinduliuose. O mes jau su kita ekipuote pasiruošę šturmuoti kalnus. Šios dienos tikslas – dvi viršukalnės: 1859m Kleine Griesstein ir 2023m Grober Griesstein. Mūsų linksma vilkstinė žingsnis po žingsnio, su stabtelėjimaisi, ėjome tikslo link. Šniokšiančių upelių garsus pakeitė medžių ošimas, kilome aukštyn, kalnapušės, o už jų – atsiveriantys horizontai ir vėjas. Vėl ir vėl įsimylėti kalnus. Po penkių su puse valandos, 1250m sukilimo ir devynių su puse kilometrų ėjimo, pasiekėme pirmąją viršukalnę. Čia dedame tašką. Pietaujame. Stoviu ir žiūriu į mūsų planuotą viršūnę, juk iki jos tik kilometras ir dar 200 metrų sukilimo. Mintys sukasi ratu. Bet visos grupės bendrystė yra svarbiau už asmeninius ar grupelės siekimus. Reikia mokėti laiku sustoti. Nuo kalnų nusileidžiame vakarėjant. Aukos kalnų dievams ir ištuštėjęs miestelis. Iškrovos diena.
Kita diena, balnojame arklius ir mėginame prisijaukinti dar vieną viršukalnę 1723m Grosser Geiger. Žydinčių pievų džiaugsmas, gėlės ir jų spalvų jūra. Jei kalnai įtraukia – niekada nebepaleidžia. Neištirpusio sniego lopai ir nugaras skalbiantis lietus. Kalvelė po kalvelės, aukštyn ir aukštyn. Ir štai prieš mūsų akis ji, tik dar truputį į slėnį ir ketupėsčiomis aukštyn. Pagaliau, po keturių su puse valandos, 1000m sukilimo ir daugiau nei aštuonių kilometrų kelio, mes grožimės nuo jos atsivėrusiais vaizdais. Tolumoje girdimas griaustinio garsas, apsiniaukęs dangus kalnams suteikia kitas spalvas. Plaukiantys debesys, pro tarpus prasimušantys saulės spinduliai, beribis horizontas driekiasi per viršukalnes, tūkstančio myliu žvilgsnis. Iki kol lietus mus pagaus, spėjame nusileisti nuo statesnio, akmenuoto šlaito. Šokio žingsneliu, į save gerdami visą kalnų grožį, pasukome atgal.
Pakutinis rytas buvo ankstyvesnis. Diena prieš tai eidami į kalnus praėjome nuostabaus grožio ežerą. Kažkaip per dieną subrendo mintis, kad būtų smagu ryte į jį iššokti, gaubiant rūkui, romantiniai filmai tikrai susuka galvą. Kaip tarėme taip ir padarėme, pavadinome tai kelionės vyšnaite ant torto. Pavažiavome kiek arčiau, bet vis tiek kilometrą teko pėdinti įkalnėn. Visiška ramybė, rūką radome, šaltą vandenį irgi, romantikos nelabai. Kažkaip dieviško skaidrumo vandenyje plūduriuoti nebuvo didelio noro. Truputį perkreiptais veidais net po tris kartus sugebėjome subėgioti į vandenį. Nu, tikrai reikia įsitikinti, kad šlapia, kad šalta ir kad pasifilmuoti, pasifotografuoti ir pasidžiaugti kokie mes čia užgrūdinti gyvenimo verpetų. Grįžę radome gyvą stovyklavietę; degantis laužas, paskutinis puodukas kavos ant upės kranto, daiktų pakavimas. Kelias namo. Vairuotojai ir vaizdai keičiasi, artėjame į savo namus, darbus, kasdienybę.
Taškas. Kelionės pabaiga. Gerų darbų.
Kitąmet vėl tenai, gal.
