Gintaras Graževičius
Katamaraną išvairuojame, kad pagautume balto vandens juostą. Neriame žemyn ir nebesuprantu kas yra horizontalu ir kaip ilgai krisime. Kadangi su mumis Povilas, nebebijau ir noriu dar didesnės bangos ir daugiau laisvo kritimo.
„2 minutės“ ir jau reikia leistis nuo mažojo kalno. Bet kol Saulius, dronų valdovas, stebi žemę iš dievų aukščio, aš trinu nesvarbius dalykus iš atminties, kad joje liktų daugiau vietos saulei, kalnams, debesims.
Pradeda lyti, bet lietaus liūdesys man taip pat reikalingas kaip ir saulės džiaugsmas.
Grįžtame, bet einant į priekį tikrai nebuvo taip sunku klampoti per sniegą. Bet sustojame ir Remigijaus garsiakalbis pasakoja kaip sirpsta vyšnios Suvalkijoje, raudonos kad pravirkt gali.
Šlapi akmenys paskutiniu momentu duoda šansą išsilaikyti ir nepargriūti. Remigijus pralenkia mus, įtariu bėga ne tam kad parūkytų, o kad privarytų mikriką arčiau. Pėdos dega, bet va, Remigijus jau laukia mūsų su privarytu mikru.
Žiūriu į rusenančias žarijas, atiduodančias savo karštį, ir nebeprisimenu kaip ilgai sėdžiu prie laužo, koks mano vardas, šiandien antradienis ar penktadienis. Nesu tikras ar prisiminsiu slaptažodžius.
Serpantinuose medžiai kabinasi šaknimis į pasvirusią žemę. Saulius tvirta ranka įspaudžia mikrobuso keleivius į sėdynes. Kažkur dingsta kilometrai, ausinėse su manim kalbasi Mamontovas. Ryt ar poryt grįšiu į tą kitą gyvenimą, bet dabar noriu būti čia.
Ir žolė čia tikrai žalesnė.
Jūs nuostabūs, ačiū! Ačiū už užkurtą laužą, išplautą puodą, už ypatingą košę, juoką ir juoko ašaras, ačiū vairuotojams už bemieges naktis, ačiū Daliui, kad nepavargsti mumis rūpintis.
