Jovita Ažukienė
IX-asis vandens ultramaratonas „Jobanachiris“ įveiktas. Kilometrų nei daug, nei mažai- 220 km ir tilpom į 42 val. Upė – Nemunas (p.s. negaliu patikėti!)
Labai mėgstu įrašus rašyti iškart po renginio, kol pilna emocijų ir kol galva visko nesuracionalizavo, bet šį kartą kažkaip norėjosi tame gerume pabūti, nesudedant į raides.
Visą dieną sunkiai dirbosi, nes buvau tiesiog laiminga ir viskas, kas buvo penktadienį palikta ant darbo stalo, atrodė ne taip svarbu. Renginys savo tikslą pasiekė. Daug emocijų, daug laimės ir švarios mintys. Vakarop, pamažu sugrįžo laiko ir erdvės pojūtis, akys nebeklaidžioja po dangaus mėlynę žiūrint pro balkono langus.
Kūnas suprato, kad jau nebereikia irkluoti, atsipalaidavo, liko tik tokios kelios nepatogios smulkmenos, kaip pūslės ant rankų, keli nutrynimai ir jeigu būčiau šiandien ėjusi į Rammstein’us – rankų virš galvos nepakelčiau (bet į Rammstein nėjau, tai ir problemos nėra).
Nors mano baidarės bendrakeleivis buvo įsitikinęs, kad bus Nemunas, aš tuo patikėjau, tik tuomet, kai mus prie jo išlaipino. Nemunas, vis galvojau, būtų per lengva, per paprasta, pagal šio renginio įprastą formatą. Virvę baidarės tempimui prasiplukdžiau visus kilometrus, nes maža ką – įpročio taip lengvai neatsikratysi.
Koks Nemunas atrodytų lengvas, nujaučiau klastą. Reikia daug kantrybės iškęsti didelės upės monotoniją, dar daugiau kantrybės išilgai perplaukti visas Kauno marias maža baidare, kai tai vėjas šiaušia bangas, tai kateriai ar vandens motocikliai įsiūbuoja vandenis, o jėgų likę visai nedaug.
Organizatoriai viso renginio metu mėtė pėdas, slėpėsi, klaidino ir intrigavo. Intrigos nepaleido iki paskutinio taško. Pvz. aptarinėjom, per kurią pusę geriausia persinešti Kauno HES, nes finišo vieta nebuvo įgarsinta iki paskutinės minutės.
Plaukiant Nemunu labiau reikėjo tvarkytis su galva, nei su fizinėmis kliūtimis. Taip ir irklavom: tai simboliškai palenktyniaudami, tai paukščių klausydami, besigėrėdami gamta, kylančios ir besileidžiančios saulės spalvinamais peizažais. Kad nebūtų taip monotoniška, Prienai užkūrė naktinį šviesų ir lietuviškų dainų popuri koncertą, užvijo ant seklumos, Birštonas paspendė žemkasės spąstus ir įvarė į kažkokį garda…o tamsuuuu… atvirai pasakysiu, kaip šiknoj (ten, liaudis sako, tamsu, aš asmeniškai nežinau), auštant staiga atsimušome į rūko sieną, vos matai baidarės nosį…
Kauno marių prieigos tvieskė karščiu ir sustojusia srove, o Kauno marios užkūrė bangų ir linksmųjų kalnelių pasiūbavimus.
Aš esu visiška šio renginio fanė. Ir kaip norėčiau, kad jis neišsisemtų, kad niekad nepritūktų naujų „psichų“, kad visad sutikčiau senuosius, kad organizatoriai neprarastų įkvėpimo visa tai iškęsti, nes mes, dalyviai, tik mėgaujamės, o jiems tai dirbti reikia…
Ačiū baidarės kompanjonui Jonui Čepui, kad griebė šį iššūkį ir pirmą kartą pabandė tai įveikti. Ir įveikė!!! Suprato su kuo šis renginys valgomas ir kaip serviruojamas. Žinau, žinau aš nesu fainiausia baidarės kompanjonė, bet tikiu, kad visi kiti kartai, su kuo beplauks, atrodys daug geresni. Ačiū už kantrybę.
Ačiū Daliau, Sabina, Rasa, Tomai, Daliau (linkėjimui Pitui), Skirmante ir Co. Aš nerandu žodžių padėkot už jūsų išradingumą, smagumą, gerumą, rūpestingumą, pakvaišimą, kantrybę ir kūrybiškumą. Serviruojat nuostabias patirtis.
Kadangi turėjau daug laiko galvojimui ir filosofavimui, tai kažkaip sumąsčiau, kad jeigu po tokio renginio nėra malonu, reikia luktelti pora trejetą dienų, jei malonumas vistiek neateina, tuomet yra du dalykai: arba buvo per lengva, arba tikrai tikrai ne ten malonumų ieškoma.
Ačiū VšĮ „Kertam kampą“ už malonumų savaitgalį.
