Žemyna Treiderė
Ėjo gegužės 13oji diena. Kažkoks nežinomas iki šiol mažų ir didelių kūnelių skaičius susitarė pasivaikščioti Birštono apylinkėse. Kertakampietiškas susitikimo taškas buvo suprantamas ne visiems, tai teko vienų palaukti, kiti prie aukščiausio apžvalgos bokšto Lietuvoje netyčia, o gal tyčia, pažeidę kelių eismo taisykles atvažiavo ne ten. Bet, ilgai nelaukę, sulaukėme visų kūnelių prie Škėvonių atodangos stovėjimo aikštelės.
Vieni drąsesni, kiti nuošaliau mindžikuodami, buvo sukviesti susiburti į ratelį, kuriame pats dalius Pranculis man oficialiai įteikė „Kertam kampą“ vėliavėlę ir vaikų vado kepurę. Tuomet sekė trumpas programos pristatymas. Kertakampietiškai pasiskleidę, pajudėjome į aukščiausią Lietuvoje apžvalgos bokštą. Negaliu teigti, kad užlipo visi, nes aš gaudžiau savo du bėglius, pasileidusius žemyn. Apsižvalgę ir pasigėrėję panorama, nusileidome pasidaryti pirmos bendros KERTAM KAMPĄ SU VAIKAIS nuotraukos. Teko ir rankas pakelti ir pašokinėti. Gi didelių kūnelių vadui atsakyti negalima. Kitas punktas buvo Škėvonių atodanga. Pakeliui visi pasivaišinome latviškais kukurūzais, kurie dideliems priminė makroflekso putas. Ale nepamaišė šita asociacija ir kukurūzus skaniai kramsnojo visi. Grįžę prie automobilių ir oficialiai įveikę pirmuosius 2,5 kilometrų patraukėme į Giraitiškių poilsiavietę – vienintelę apylinkėse, kur galima kurti laužą. Ir čia mus pasitiko staigmena – visa poilsiavietė užimta. Bet mes nebūtume mes, jei nerastume kur prisiglausti. Laužas kūrenasi, dideli kūneliai prisistato ir labiau susipažįsta. Iš kuprinių pradedamos traukti dešrelės. Net šioks toks lietus nesugadina nuotaikos. Pasisotinę nusprendžiame pratęsti pasivaikščiojimą, nes tų 2,5 km kažkaip maža ir patraukiame į Žvėrinčiaus miško taką. Čia leidžiamės neišbandytais miško keliukais. Kas renka sudžiūvusias varles. Kas skanauja sausainius, kas demonstruoja skaitymo įgūdžius informacinėse lentose. Trasa nežinoma net vadams. Einame kažkur, pakeliui sutikdami nuošaliai stovinčius automobilius. Kas žvejoja, kas kepa šašlyką, o mes einam. Einam einam, einam einam… kai kurių veiduose jau matau nuovargį, bet skundžiasi tik mano maži kūneliai. O gal kitų negirdėjau? Kažkur prie senojo ąžuolo randame žaidimų aikštelę. Vaikams įsijungia antras kvėpavimas. Didesnį atstumą atstumą ėję mišku ir pievom, išlendame į asfaltuotą kelią, kuriame vis prasilenkiame su dviratininkais ir riedutininkais. O mes vis einame. Iš prasilenkiančių išgirstu žodį ŽYGIUOTOJAI. Ok. Dar vis kažkokios medinės skulptūros išlenda. Vienoje lapė kažką bando atimti iš voverės. Mažus kūnelius pradedu motyvuoti ledais. Ledai sustiprina ir įkvepia drąsos. Tad baigę žygį pažadame išpildyti norus. Sugrįžę į pradžios taką suprantame, kad iš viso antroje dalyje nuėjome dar 8km. Viso sąskaitoje beveik 10,5km. Žygį drąsiausi dar užbaigia festivalyje „SAUgoma ir Tau“.
Taip kūneliai iš pajūrio, Vilniaus, Kauno, Alytaus ir Birštono apylinkių padarė KERTAM KAMPĄ SU VAIKAIS pradžią. Jei girdžiu klausimus O KAS TOLIAU? Tai gal buvo visai gerai?
Ačiū nepabūgusiems ir buvusiems kartu. Toliau tikrai bus. Tik kas?
