Asta Simonaitienė
Balandžio 5- osios vakarą Priespaudos aikštelėje mūsų laukė Pupobusas su jau gerai mums pažįstamais vairuotojais Romanu ir Tomu. Į žiemišką pasaką Zakopanėj išsiruošė 42 nuotaikingai nusiteikę keliautojai.
Naktis autobuse neprailgsta. Kas bendrauja, kas miega, kas bendryste telefone džiaugiasi. Brėkštantį rytą pasitinkam važiuodami per Krokuvą. Tikras pavasaris, viskas žydi. Ryto vyturėliai mėgaujas gražiais vaizdais pro langą. Įprastinis degalinių aplankymas, rytinė kava dar plačiau pramerkia akis. Važiuodami išklausom Vado skaitomų horoskopų, gi turim žinot, kam ką jie pranašauja.
Pirminis kelionės tikslas pasiektas. Užsikrovę ant pečių savo turtą pasileidžiame įsikurti kalnų namelyje. Akys džiaugiasi žiemiškais vaizdais. Dar viskas prieš akis, visų nuotaika puiki. Ausis džiugina čiurlenančio upelio garsas. Vaizdai verčia vis traukti iš kišenės telefoną.
Apsigyvenam ir išsruošiam į Morskie Oko. Gal rūkas ir sutrukdo pasimėgauti vaizdais, bet tyras kalnų oras ir nuotaikingai nusiteikę bendražygiai atperka viską. Aplankius nuovargiui stipriai motyvuoja būsimas kalnų trobelės maistas ir šaltas alus. Kai ką gal arbata, kiekvienam pagal poreikius.
Grįžtant kojos jau nešė pačios, nes oras į vakarą gerokai atvėso.
Vakarojimas savoj kavinukėj, po to veiksmas persikelia į maldos kambarį. Ten kaip mokinukus pabarti ateina pikta teta. Nors mums atrodė, kad mūsų pokalbiai bei juokas tylūs ir ramūs, bet kiekvieno klausos slenkstis gi skirtingas. Ypač, kai užmigt bandai. Ryte sveikinos, šypsojosi, vadinasi, viskas gerai.
Po pusryčių išsiruošiam į antros dienos žygį. Į penkių ežerų slėnį. O čia jau tampa nemenku iššūkiu. Kalnas status, apledėjęs. Vienas jo ruoželis tampa nemenku iššūkiu. Matau, kaip draugai čiuožia žemyn, o padėt nelabai galiu, nes pati vos pastačiusi koją slysteliu ir jau ne savo noru leidžiuosi žemyn. Grįžtu į tą pačią vietą, drebančiom kojom atsargiai vėl ieškau stabilesnės vietos, bet tuomet mane užkabina ir stumteli žemyn besileidžiantis ir paslydęs lenkas. Jaučiu, kaip sugriebia už kapišono, ranka bando apkabinti ir kurį laiką čiuožiam kartu. Trečias bandymas pagaliau sėkmingas, nors neslėpsiu, kad kuriam laikui tikėjimas, kad pasieksiu tikslą, buvo susvyravęs. Užlipusi apdovanoju save prizu- pomidorine sriuba ir šaltu alumi. Tačiau vis kirba, kaip reikės nusileisti žemyn. Apie pamatytų ežerų vaizdą nesiplėsiu.
O nusileidimas, pasirodo, buvo labai smagus, tik gaila, kad ne visiems. Kas tyčia, o kas ir nenorom su vėjeliu čiuožia ant užpakalio. Liūdna tik, kad bendražygei koja užkliūna ir patiria traumą. Bandom teikti nors minimalią pagalbą. Ji šaunuolė. Iš pradžių laikydama ore koją bando iki kalno papėdės slysti žemyn, o vėliau mažyčiais žingsniukais įveikia visą atstumą iki autobuso. Važiuojam į Zakopanės miestuką, kur mūsų laukia visai nekertamkampietiško formato viešbutukas. Aplinka ir kambariai prabangūs, vakarienė karališka. Atskiras pastatas, kur galima garsiai juoktis, kalbėti, tenisą žaist. Oficialiai. Bet norinčių jau mažiau, nes malonus dienos nuovargis pats pakoreguoja.
Pusryčiai taip pat skanūs, sotūs, gausūs, tad pilnais pilvais pradedam lipti į Murovanec.
Vietomis pasijuntam lyg pieno voniose, ežiukais rūke, bet kalnų klimatas permainingas ir kartais keičiasi tiesiog akyse, atverdamas vaizdus kaip iš paveikslėlių.
Oras visos kelionės metu mus džiugino. Tas sugrįžimas į žiemą buvo toks širdžiai mielas. Kad ir kiek lauki pavasario, bet pabūti steriliam baltume, kontrastingų spalvų karalystėj buvo lyg duoklė nuo darbų pavargusiam protui ir kūnui.
Kaip visada dėkinga Daliui, Sabinai, Rasai už apgalvotą kiekvieną detalę, visų „viščiukų“ suganymą, o taip pat ir absoliučią laisvę kiekvienam judėti savo ritmu, savais takais, jei to norisi. Ir visiems bendražygiams už toleranciją, empatiją ir skardų juoką.
Dardame namo. Iki kitų susitikimų.
