Viktorija Gedvilaitė
Tamsiausioms metų dienoms einant į pabaigą pamažu pradėjo suktis mintys, kad norėtųsi jau ir kažką aktyvesnio nuveikti. Čia pačiu laiku iškrito Daliaus kvietimas į Lenkijos Tatrus. „O kodėl gi ne?“ – pagalvojau ir jau rašiau Daliui laiškelį, kad noriu. Nors Kertam kampą veiklą stebėjau jau seniai, proga susipažinti ir savo kailiu patirti kompaniją kol kas taip ir nebuvo tekę. Šiek tiek buvo nerimo, kad nieko nepažįstu, bet jį puikiai sklaidė didelis noras ir išsamūs Daliaus laiškai apie būsimą kelionę.
Pakeliui į starto vietą prie Spaudos rūmų laukia pirmasis iššūkis – sostinės kamščiai. Turėtas laiko rezervas tirpsta akyse žiūrint į Bolt vairuotojo GPS programėlę, bet galiausiai viskas baigiasi gerai ir aš jau sveikinuosi su būsimos kelionės bendrakeleiviais. Neilgai trukus pajudame Kauno link iš ten paimti likusios dalies keliauninkų, pakeliui dar stabtelėdami Elektrėnuose, ir iš ten pilnu sąstatu jau pasukame Lenkijos link. Autobuse vyrauja lengvas šurmulys, gaivinamos senos ir mezgamos naujos pažintys, jas aplaistant tauriais ar dar tauresniais gėrimais. Iš atgarsių apie Kertam kampą kompaniją jau buvau nusiteikusi neramiai nakčiai, bet sulig paskutiniu sustojimu prieš naktį visas šurmulys draugiškai nutilo ir naktis buvo gana rami. O gal tik aš gerai miegojau užliūliuota autobuse?
Ankstyvą rytą pasitinkame jau Lenkijos pietuose. Kava, sumuštiniai, kiti ryto ritualai ir štai mes jau vietoje. Dalius duoda komandą pasiimti daiktus, kurių reikės artimiausioms dviem dienoms, ir pasiruošti žygiui iki pirmosios nakvynės vietos. Atstumas – 2km iki jos, sako Dalius, ir geriau pažįstantys Dalių jau žino, kad vargiai tai bus tik 2km. Pasiekusi trobelę Strava programėlėje pamatau, kad nuėjome beveik dvigubai daugiau ir čia sužinau naują sąvoką „prancmylė“ – Daliaus kilometras. Nors kuprinė šiek tiek slėgė pečius, bet kelias neprailgo, buvo gera pramankštinti kojas po keliolikos valandų autobuse.
Pasiekę trobelę įsikuriame, užvalgome ir netrukus pajudame pirmosios dienos tikslo link, kuris – bene populiariausia Lenkijos Tatrų vieta – Morskie Oko. Kelias per daug neįkvepiantis, platus ir tolygiai kylantis aukštyn, tačiau gera pagaliau įtraukti gryno kalnų oro į plaučius ir pajusti laisvę plaukuose. Lietuvą palikus ant pavasario slenksčio čia mus vėl pasitinka žiema su visais savo žiemiškais atributais. Visą kelią sninga, situacija nepagerėja ir pasiekus ežerą, tad tenka įjungti vaizduotę arba pagooglinti, kaip atrodo Morskie Oko esant gailestingoms oro sąlygoms. Šįkart ežerą ir apylinkes gaubia rūkas, be to, nuolat sninga ir niekais verčia visus numintus keliukus, tad toliau eiti pasiryžta tik patys atkakliausi. Kiti gi tos dienos savo tikslu pasitenkina pavadinę šiltą maistą ir viliojančius gėrimus teikiančia trobele. Bet gerų emocijų netrūksta ir čia, žygeiviai degustuoja lenkiškus patiekalus, šildo gomurį karštu vynu ir, atrodo, net nesiskubina judėti atgal. Lauke vis dar sninga, panašią orų prognozę rodo ir kitai dienai. Ką gi, lengvus kelius besirenkantieji šiuo metu turbūt dažo margučius Velykoms. Grįžus į nakvynės vietą trobelėje veiksmas ošia. Visi po dienos dalinasi įspūdžiais, degustuoja kavinės maistą ir gėrimus, o galiausiai visus suvienija krepšinis. Gražų reginį tą vakarą padovanojo Žalgiris, paskutinę akimirką išplėšęs pergalę prieš Maccabi. Aistroms aprimus gretos pamažu retėja, kol lieka tik ištvermingiausi. Kaip ir kada baigėsi jiems vakaras, nebesužinau, galiausiai šilti patalai pavilioja ir mane.
Kitą rytą pirmas dalykas pamatytas pramerkus akis yra žiemiškas vaizdas už lango. Vis dar sninga. Pamažu visi dar kiek užsimiegoję žygeiviai renkasi trobelės pirmame aukšte, kur vieni užsisakinėja patiekalus iš kavinės pusryčių meniu, kiti naikina savo atsargas, o nekantriausieji jau būriuojasi prie durų besiruošdami išeiti, nors iki oficialaus starto dar likusi beveik valanda. „Tik neikite po vieną“ – toks pagrindinis Daliaus nurodymas pageidaujantiems atsiskirti nuo grupės, o visa kita palikta pačių atsakomybei. Šiandienos „highlight‘as“ yra status kopimas į kalną, tačiau iki jo reikia dar šiek tiek paėjėti. Pasistiprinę išeiname į kelią ir pamažu imame kilti aukštyn. Einame vorele, vienas paskui kitą, mindami naują kelią, nes sniego per naktį priversta į valias. Tempas nedidelis, nes vis kopiame aukštyn. Kalnas statėja, vora ilgėja. Viskas aplinkui ir vėl skendi rūke. Kad esame kalnuose, leidžia suprasti tik vis statėjanti įkalnė. Galiausiai ateina laikas išsitraukti ir kačiukus, prieš akis – stačioji įkalnė. Kopimas tampa lėtas ir reikalaujantis susikaupimo. Purus sniegas slepia ledą, į kurį sunkiai kimba net kačiukai. Išminto kelio nėra, visi eina kaip sugeba, tad nėra aiškių pėdsakų, kuriais būtų galima sekti. Žengusi kelis žingsnius imu slysti, nebekimba į kalną nei batai, nei lazdos, pakimbu ant kalno visu kūnu. Nuo menkiausių bandymų keltis slystu žemyn dar labiau. Į galvą pradeda lįsti mintys, o gal nebeiti toliau? Gal teisingiausia būtų pasukti atgal? Jei tokia pradžia, tai kas bus toliau? Taip bekybodama ir skęsdama savo prieštaringose mintyse akimis lydžiu besikabarojančius aukštyn. Visi, nors ir pamažu, bet užtikrintai juda pirmyn. Galų gale ir mano mintis įveikia logiškas protas – jei kiti gali, tikriausiai galiu ir aš. Susikaupusi galų gale pakylu. Pirmiau žemyn, iki tvirtesnės vietos, o tada per kitą kraštą aukštyn. Etapas tikrai nelengvas. Atrodo, jei rimčiau paslysiu, tai ir nuslysiu iki pat apačios pagavusi pagreitį. Bet kažkaip visi pamažu kylame aukštyn, nieks nenuslysta, nieks nepasuka atgal. Yra lengvesnių ruožų, yra sunkesnių, bet galų gale pavyksta pasiekti šiokį tokį reguliarų tempą, o aš patikiu, kad įveiksiu kalną ir aš. Žinau, kad atgal teks grįžti tuo pačiu keliu ir tuo metu tai atrodo ne mažesnis iššūkis, bet veju tas mintis šalin, pagalvosiu apie tai, kai bus laikas. Kopiame dviese su Nijole, ji prieky, aš iš paskos. Nežinau, kaip jai pavyksta surasti, kur statyti kojas, bet aš taikau į jos padarytus laiptelius. Kažką šnekame pakeliui, bet nieko nepamenu, tiesiog bandom pildyti tylą ir nukreipti mintis nuo lipimo. Kiekvienas žingsnis aukštyn reiškia, kad mes dar vienu žingsniu arčiau tikslo. Susikaupimas maksimalus, galva visiškai išsivalius nuo pašalinių minčių. Viskas, apie ką galvoju, tik kaip kur pastatyti kairę koją, dešinę, kur įsmeigti lazdas. Nežinau, kiek laiko taip lipome, galėjo būti valanda, galėjo būti 10 minučių, laikas kalnuose ypatingai reliatyvus. Stati įkalnė galų gale virsta plokštuma ir priekyje it koks miražas pasimato trobelė, kuri ir yra mūsų tikslas. O viduje kaip ir visose kalnų trobelėse – veiksmas vyksta, nosį dirgina įvairiausi kvapai. Kaip gera pagaliau prisėsti ir negalvojant apie tai, kas laukia dar šiandien, tiesiog mėgautis akimirka.
Kiek apšilę kojas ir pripildę skrandžius išgirstame Daliaus komandą rinktis lauke tradicinei nuotraukai – išsirengus iki pusės. Keli drovesni lieka nuošaly, bet senbuviai ilgai netrunka ir rikiuojasi priešais. Tradicijos yra tradicijos ir jas reikia gerbti, net ir naujokams. Padarius kelis kadrus įvyksta nedidelis sniego mūšis tonuso pakėlimui, tada apsirengę galų gale patraukiame atgal. Netrunkame prieiti ir stačiąją nuokalnę ir čia visi ima leistis kaip kas išmano. Drąsesnieji išbando kalną pasileisdami čiuožti ant užpakalio. Girdisi krykštavimas, liejasi geros emocijos, fotoaparatai fiksuoja kadrus. Net ir nedrįsusieji iš karto, pamatę laimingus švytinčius veidus, pasileidžia žemyn tuo pačiu būdu. Aš visgi labiau pasitikiu savo kojomis nei užpakaliu, tad leidžiuosi įprastu būdu, ant kojų. Lengva nėra, reikia vėlgi taikyti, kur padėti ir kojas, ir lazdas, bet einasi greičiau, net ir slystelėjus pajudi reikiama kryptimi, tad netrukus visi jau būriuojamės apačioje. Čia paaiškėja, kad neapsieita ir be traumų, bet geros nuotaikos tai nesugadina.
Toliau kelias tolygiai leidžiasi žemyn, tad ilgai netrukus pasiekiame savo trobelę. Dar nežinau, kas laukia Daliaus paruošta trečiai dienai, bet šiandien grįžtu jausdamasi pergalingai. Šiandien aš įveikiau kalnus, o ne jie mane. Trobelėje visi žvaliai dalinasi įspūdžiais, mėgaujasi šiltu maistu ir neilgtrukus susirinkę savo visus daiktus pajudame autobuso link, kuriuo važiuojame į kitos nakvynės vietą. Čia jau mus pasitinka ištaigingesnė vieta Zakopanės prieigose. Nuovargis lenkia kojas, kyla jau ir alkis, bet dar labiau norisi karšto dušo, nes po vakarienės gali tam jau ir nebelikti jėgų. Vienas dušas ant keturių, laiko mažiau nei valanda, bet neįtikėtina, kaip kartais greitai galima susisukti, kai spaudžia laikas. Plaukai šlapi, bet kapišonas ant galvos ir bėgte per lauką į kitą pastatą, kur jau pradėta tiekti ištaiginga Didžiojo penktadienio dviejų patiekalų (trijų – jei skaičiuosime ir desertą) vakarienė. Šeimininkė sukasi visus aptarnaudama, porcijos pagal lenkiškus standartus, netrukus visi pasisotinę išsiskirsto kas sau. Pasklinda informacija, kad netoliese yra parduotuvė, tad dalis žmonių patraukia ten. Kas lauktuvių, kas dar kokių atsargų pasipildyti. Dar turintieji jėgų ir noro, renkasi gretimame namuke, kur yra bilijardo ir stalo teniso stalai. Net sunku patikėti, kad šiandien ne šiaip tinginiavome, matant, kiek jėgų dar pas visus yra. Juokas ir geros emocijos liejasi laisvai, kol pamažu nuovargis apima kūną, apsunkina akių vokus ir vienintelis logiškas kitas žingsnis yra eiti miegoti. Bet neatrodo, kad logika pas visus vienodai veikia. Praeinant girdisi vakarėliai dar bent dviejuose kambariuose, iš toli atsklindantys garsai dar girdisi jau grimztant į miegą, iki kol pasidaro niekas nebesvarbu.
Ryte pusryčiauti nusileidžiame jau su visais daiktais. Gyvename 4 aukšte, be reikalo vaikščioti aukštyn žemyn po vakarykščio lipimo į kalną niekam nebesinori. Pasistiprinę renkamės autobuse ir pajudame Zakopanės link, kur pradėsime trečią, jau paskutinę, savo žygio dieną. Pirmasis etapas laukia gana nuobodus – iki parko pradžios einame miesto šaligatviu, šaligatvio plotu konkuruodami su slidininkais. Susimokėję už bilietus pajudame jau įdomesne trasa. Pagaliau nebesninga, dangus netgi atrodo teikiantis vilties. Kalnai pamažu statėja, vėl reikia traukti kačiukus, viskas aplink ir vėl skendi tirštame rūke, taigi ir vėl neatrodo, kad akys bus pamalonintos kalnų vaizdais. Pasiekę pirmąją trobelę linksmai sugužame vidun, bet kiek pasėdėjus galų gale pradeda darytis nuobodu. Žemyn leistis lyg ir per anksti dar, o ir nėra kur – autobusas į starto vietą atvažiuos tik sutartą valandą, tada pamažu gimsta planas lipti į Kasprowy Wierch. Atsiranda jau ir pabuvojusių ten bei mielai besidalinančių įspūdžiais. Man aktualiausia – ar kalno sudėtingumas toks, kaip vakar, ar mažesnis. Ne vienas šaltinis patikina, kad bus lengviau. Ne iki galo įtikinta avantiūrai vis dėlto pasiryžtu. Įveikiau vakar, įveiksiu ir šiandien. Iš pradžių norinčių lyg daugiau atsiranda, bet galiausiai liekame trise su Ramune ir Gintaru. Atsisveikinę su visais palengva imame kilti aukštyn, pasiekiame slidinėjimo trasą ir neužilgo susiduriame su pirmaisiais smagumynais. Išgąsčio prideda stataus kalno papėdėje vykstantys naudojimosi kirvuku mokymai. Naudinga pamatyti, bet naudos jokio, kai kirvuko neturi, o ir tik žiūrėdamas neišmoksi. Fantazija iškart įsibėgėja – negi ir mes einame ten, kur saugiau su kirvuku? Neleidžiant šiai minčiai ilgiau užsilaikyti aplenkę juos pajudame aukštyn. Į priekį judame labai pamažu su dažnais poilsio stabtelėjimais. Kalnas visiškai paskendęs rūke, lipame, atrodo, į niekur. Statumas gal ir panašus į vakarykštį, bet sniegas sutryptas, po juo nėra ledo, tad viskas atrodo gerokai optimistiškiau nei vakar. Šiek tiek neramumo įneša tik matomumo trūkumas, keli metrai į šoną ir viskas skendi tirštame rūke. Pasiekę viršūnę pasidarome pergalingą nuotrauką prie užrašo su viršūnės pavadinimu ir aukščiu (Kasprowy Wierch, 1987m.) ir lendame trobelės vidun. Tiesa, „trobele“ pavadinti šį pastatą būtų šiek tiek per kuklu, nes čia visai prabangus kompleksas. Iki jo nuo pat apačios galima pasikelti funikulieriumi, tad komforto lygis aukštesnis negu įprastai pageidaujamas iš tikrųjų kalnų entuziastų. Paėmę sūrio pyrago ir šio to su laipsniais prisėdame atsikvėpti ir pasidžiaugti įveiktu kalnu. Iš to džiaugsmo skruostai vis rausvėja, balsai garsėja, kol galų gale apsižiūrime, kad iki autobuso išvažiavimo liko mažiau nei 3val., o kelio vien tik iki bilietų kasos mums rodo daugiau nei 3val. Skubiai susirenkame šmutkes ir čia iškyla klausimas, kuriuo keliu leistis žemyn. Pradinis planas buvo pasirinkti kitą negu užkilome, bet reikalą apsunkina vis dar tvyrantis tirštas rūkas, tad galiausiai nusprendžiame, kad saugiau ir patikimiau leistis jau pažįstamu keliu. Ramunė su Gintaru pasileidžia pirmieji, aš – jiems iš paskos. Tempą palaikome neblogą, tad įgauname visai gerą pagreitį ir netrukus vis drąsiau viliamės, kad gal ir neteks šokti ar dainuoti pavėlavus. Sutartą vietą pasiekiame 15min anksčiau laiko, ir pagaliau galime lengviau atsikvėpti. Atslūgus įtampai pasijaučia ir alkis, normalių pietų taip ir neturėjau, bet dėl laiko trūkumo teko jau pasitenkinti degalinės pasiūla. Pajudėjus namų link kalbos autobuse dar ilgai netyla, šurmulys iš autobuso priekio kuriam laikui persikelia į galą, kol galiausiai visi nurimo ir sumigo. Pabundu tik jau stojant degalinėje Lietuvoje, nespėjau išleisti net likusių zlotų. Bet, žinau, neprapuls, pravers kitose kelionėse, nes jei jau kartą pavilioja kalnai, tai visam gyvenimui. Ir nei jokie sunkumai, nei ūkanos tos meilės neišblėsina. Iki kitų kalnų! Nuotraukos Daliaus.