Asta Simonaitienė
Kai bundanti gamta gaiviu pavasariu kvepėjo,
Keliautojai į kuprines vėl savo mantą dėjo,
Kad pasidžiaugti gervių skrydžiu ir mielu garsu,
Bei eiti vis pirmyn kartu su tuo pačiu kilniu tikslu.
Pirmojo ir viduriniojo pavasario mėnesio sandūroj dvylika ištikimųjų tradicinio žygio, skirto geografo ir keliautojo R. Krupicko atminimui, žygeivių vėl susikrovė kuprines ir ištikimuoju KK mikriuku išdardėjo į XXIII- ąjį žygio Tėvynės pakraščiais etapą.
Šiltai Salaperaugio degalinėj buvo laukiama į finišo vietą išvykusių draugų. Emocijos kunkuliavo, visiems norėjosi atpalaiduojančio savaitgalio po įtemptų savaitės darbų. Kas krepšiniu mėgavos, kas Alaušos degalinės maistuku. Sulaukėm savo bendražygių ir iškeliavom į nakties tamsą.
Kirsti judrią gatvę šiek tiek baugu, bet nutaikę progą, pasileidom pirmyn. Tikslas yra surasti pačią pačiausią nakvynės vietą. Surandam. Išdygsta palapinių miestukas. Kas neria į šiltą miegmaišiuką sapneliui, o kai kas pasilieka sudalyvauti intelektualiajam protmūšy. Ryte paaiškėja, kad dalyvavo jame visi, nes malonios draugų emocijos ir perskaityti klausimai žadino smalsumą ir neleido taip greitai panirti į sapnų karalystę.
Nepaminėjau, kad prieš tai buvo suvalgytas skanus ir gražus Artūro gimtadieninis tortas.
Rytas išaušta apniukęs, bet pavasariška šiluma malonina, verčia judėti vis tolyn. Pelkės, krūmokšniai, sunkūs purvais aplipę batai netampa nei mažiausia kliūtimi gerti į save tyrą pavasario orą, džiaugtis sprogstančiais pumpurėliais ir lapeliais, kelti akis į viršų, kad pasidžiaugti į Lietuvą sugrįžusiais paukščiais. Į vakarą lyg kojas truputį gelia, bet surasta įspūdinga nakvynės vieta atpalaiduoja ir suteikia nu ne paukščių sparnus, bet tokį mielą polėkį.
Laužas, Sigutės, Andriaus ir Vytenio maudynės lediniam ežere, tobula vakarienė. Malonūs pašnekesiai, tradiciniai šeštadienio vakaro skaitiniai ir miegelis kiekvienam savo ritmu. Nei dienos, nei vakaro lietus netemdė emocijų, tačiau, pasidomėję prognozėmis, Verbų sekmadienio ryto tikėjomės gerokai švelnesnio. Deja, jis išaušo dar šiek tiek žvarbesnis ir drėgnesnis.
Bet užsimetę ant pečių mažumėlę pratuštėjusias kuprines pasileidžiam į tikslą pirmyn. Andrius švelniai paplaka mus vietine kadagių Verba. Einam gražiu keliuku, vietomis net siauru žaliu kilimuku. Gal ir nesinorėjo tuo metu raudonojo. Tikslas- Kauknorio kaimas, kuriame paskutiniojo surašymo duomenimis registruotas vienas gyventojas. Ten mūsų laukia automobilis, kuris nuveš paimti mūsų išmyluotojo KK mikriuko. Užsikaičiam kavos, pirma laukimo valanda kiek greičiau prabėga. Deja, antroji slenka dvigubai lėčiau. Vaikštom po apylinkes pirmyn-atgal, kažkas išmąsto, kad kaimuko Kauknoris pavadinimas tiesiog kilęs iš „kaukti norim“. Bet ateina tas visų taip lauktas momentas, kai akys nušvinta, miškelis pasipuošia garsu ir tarp medžių išnyrančiu bordiniu mikriuku. Greitai sumetamos kuprinės, pajudam ir visų pavargusius veidus nušviečia šypsena, pamačius Sabinos pakeliui nupirktas lauktuves. Juk artimesnis kelias link mikriuko šįkart driekėsi per kaimynų lenkų žemę.
Per savaitgalį sutrepsėjom 55 kilometrus. Su nekantrumu jau laukiu tęsinio. Ačiū Vadui, bendražygiams ir bordiniam KK mikriukui už nuostabią savaitgalio emociją.
