Dalius Pranculis
XXIII – asis Tėvynės pakraščių etapas: Salaperaugis – Kauknoris.
Pėsčiųjų žygis skirtas geografui Rimantui Krupickui atminti.
Tupime „Alaušos“ degalinėje susmeigę akis į planšetę ir žiūrime, kaip „Žalgiris“ kaunasi eurolygoje dėl patekimo į aštuntuką. Ir dar laukiam, kada atvažiuos Vita, Kristina ir Vilius. Jie dabar pervarinėja automobilius, kad po žygio galėtume patogiau grįžti namo…
Susirinkome ir išžygiuojame į sutemas ieškoti tinkamos palapinėms vietos. Numatyta eiti tik apie porą kilometrų, bet kokios nakvynės sąlygos laukia, nežinom, pamatysime. Drėgnas lauko keliukas pasisuko į neaiškaus apleistumo miško keliuką. Lauke krito drėgmė, lyg lietus, lyg dulksna, mus apgaubė gana šiltas oras. Nors ėjimo nedaug, keliautojai pradeda išsirenginėti. Po truputį įklimstame ne tik į tamsos, bet ir apleisto ir užversto miško keliuko žabangas. Slidūs pernykščiai lapai su maurynų priemaiša, banguojantis mikro reljefas, krūmynai apkibę lietaus lašeliais, visas šis žavesys mus sugražina į tikrą gamtą. Kertame Velponės upeliuką, kuris iš netolimos Lenkijos įpuola šniokšdamas į lietuvišką mišką. Nuvirtęs beržas mums atidaro „vartus“ į aptvertą teritoriją, kuri miškininkų dėka apsaugoma, kad žvėrys jaunus sodinukus neapgriaužtų. Pradedame kurtis, ieškoti tinkamos vietos palapinėms, o jos neperdaugiausiai, viskas apleista, bet mums pats tas. Mūsų palapinę „pradžiugino“ nemažas būrys kažkokių vabaliukų. Paaiškėja, kad tai blakės… Kažkaip nebuvau užfiksavęs, kad blakės taip kvepia. Taigi, gyvensime su blakėmis. Pabandyta jas iškraustyti iš pačios palapinės, daugmaž pavyko, bet už pirmos palapinės „sienos“ jų susikaupę ištisas legionas. Mūsų kemsynas buvo labai romantiškai apšviestas pasirodžiusios pilnaties. Susirinkę į ratelį pasidžiaugėme vieni kitais, pasveikinome Artūrą su gimtadieniu, sulapnojome tortą, susipažinome su horoskopais ir kriminaliniais įvykiais. Po truputį pradėjome skirstytis, kas ilsėtis, kas dar „auksinio proto“ labirintuose paklaidžiojo…
Ūkanotas rytas. Vienoje pusėje pelkė tyvuliuoja, kitoje pusėje miškas sustingęs, o mes pasvirusiame ir sudžiūvusių dagių aptvertame lauke įsikūrę bei drėgname rūke paskendę. Užsikaičiame karšto vandens, lengvai papusryčiaujame, rytinės kavos paskaniaujame ir užsimetę savo „namus“ ant pečių, pajudame kirsti kampą keltąsos kryptimi. Šmėkštelėjo mintis, ar bus išėjimas iš teritorijos, kuri aptverta aukšta vielos tvora? Gal reikėjo pagrįžti ten, iš kur vakar atėjome? Ai, einam, kaip bus taip bus… Dažnai taip mąstome. Ir žiūrėk tu man, patogiausias tarpas be tvoros mūsų laukia ir netrukus įtraukia. Žengiam per ūkanotą jaunuolyną pažliugusiu keliuku. Plotų aptvarai trukdo mums ištiesinti keltąsos kryptį, tenka apeidinėti zigzagais. Matosi, kad čia nemažai medžiotojai tvarkosi. Nemažai šeryklų pristatyta, ir kaip taisyklė medžiotojų būdelė pastatyta. Nepatraukli man ši medžiotojų pramoga, nevertinsiu giliau…
Žygiuojame beveik pasieniu, kartas nuo karto stebime buvusios „geležinės uždangos“ sienų fragmentų likučius. Silpno lietaus lašeliai pradeda po truputį skverbtis į mūsų aprangą. Netikėtai atrandame knygnešio Vinco Jono Markevičiaus buvusios sodybvietės paminėjimo vietą, buvusiame ir jau išnykusiame Giluišių kaime. Informaciniame stende susipažinome su šviesuolio darbais, veikla ir biografija.
Mūsų kelią kertą asfaltuotas keliukas, kuris nusidriekia į Lenkijos pusę. Nusprendžiame papietauti prie eglynėlio. Netikėtai išlenda trys oranžiniai mūsų žygio bendrakeleiviai, kuriuos praminame morkomis. Viena „morka“ užprotestavo, sako „aš esu mandarinas“. Tai atsirado ir daugiau pavadinimų: tai morka, mandarinas ir apelsinas. Taip draugiškai pasilazdavodami ragavome vieni kitų pietų skanėstus. Žemėlapis nurodo, kad netoli yra senųjų Alksnėnų akmuo su žymėmis. Tai nusprendėme lengvam pasivirškinimui pasivaikščioti be kuprinių ir paieškoti akmens. Radome akmenėlį ir ne vieną, bet sunku buvo įžvelgti kažkokių tai ženklų. Pati vieta nėra įamžinta, tai jeigu ne žemėlapis, tai ir nesuprastum, koks tai objektas…
Traukiam toliau, kažkas eglynėlyje sukriuksėjo ir iššoko nemenkas šernas. Trumpam sustingęs pažiūrėjo į mus, ir kažką savaip įvertinęs nuskuodė šalin. Kas matė, kas nematė, bet visai smagu su gamta akis į akį susidurti. Prieš tai stirnos netoli prašuoliavo, voveraitė nusluogsėjo, o Rasai ir briedžių šeimynėlę pavyko užfiksuoti. Ir berods vilko pėdsakai užfiksuoti. Tų pėdsakų pilnas mūsų kelias. Panašu, kad turtinga fauna gyvena šiose apylinkėse…
Netrukus tarp aptvarų išsiraitę kertame „Rail Baltica“ vėžę. Dabar šiuo geležinkeliu galima iki pat Krokuvos nuvažiuoti, tiesa pasienyje, Lenkijoje, reikėtų persėsti į vietinį traukinį. Toliau šoliuojame per miškus, klonius ir laukus, stebėdami dulksnos purškiamą aplinką. Rūke skęstantys kalvoti laukai tarsi pasiryškina savo „makiažą“ tarp reljefo įlinkių. Kraštovaizdis išties įspūdingas, nors visa diena apgaubta pilka rūko marška. Staiga pats save nusistebinu. Norėdamas pasitikrinti telefono programėlėje, kur esame, ir kas laukia priekyje, suprantu, kad reikalai pakibę, nusprendžiu perkrauti telefoną. Opa ir paprašo kodo, kuris yra naujas pakeitus mobilų operatorių. O naujas kodas reiškia, kad kodas yra namuose. Ir keista, ir gėda, kad žemėlapio nebeėmiau, o be telefono pagalbos jaučiuosi, kaip musė į barščius įmesta. Ta nervinga panikos žiedais apipinta valandėlė erzino kaip reta. Asta vis bando padėti su savo telefonu, vistiek nenuslopina mano vaikiško susierzinimo. Po lengvo susierzinimo po truputį grįžtu į realybę. Į priekį paleidę Remigijų, sužinome, kad jis jau laukia prie Galadusio ežero pradžios, Lenkijos teritorijoje prie pavėsinės. Prisiviję ir apžiūrėję galimą nakvynės vietą, nusprendžiame, kad dar tikrai galime paeiti, bus rytoj mažiau…
Filicijanavas. Pasienio kaimas gana keistu pavadinimu. Panašu, kad čia sovietiniais laikais buvo pasieniečių bazė, kuri saugojo „geležinę uždanga“ nuo diversantų iš vakarų ir norinčius pabėgti į laisvąjį pasaulį. Filicijanave stovi apleisti pasieniečių pastatai, apžvalgos bokštas. Palei Galadusio ežerą, Lietuvos pusėje įrengta buvusios sienos fragmentas supažindinimui ateities kartoms. Nors komunistinė Lenkija su sovietų sąjunga draugavo, tačiau tarpvalstybinė siena buvo griežtai saugoma ir įrengta su aukščiausiais to meto saugumo reikalavimais. Šis kelias vadinamas rokadiniu keliu, tai reiškia kelią einantį išilgai fronto linijos…
Žygiuojame geros kokybės asfaltuotu keliu. Įdomu, kaip tokiame užkampyje atsirado toks prabangus kelias, kuriuo beveik niekas nevažinėja? Matosi, kad prie Galadusio ežero kuriasi naujos sodybos arba kokybiškai įrengtos prieplaukos, nemažai sutvarkytų paežerės vietų. Tikriausiai viskas privatu. Kadangi jau pavargome, tai paėmėme ir apsistojome vienoje sutvarkytoje paežerėje, kur įrengtas tualetas, prieplauka, suoliukai, laužavietė. Sugalvojome priežastį, kodėl čia apsistojome. Nėra ženklo privatu, pagalvojome, kad skirta visuomeniniams reikmėms. Patiems juokinga, kad tokie nagli, bet tikrai žinome, kad paliksime tvarkingiau negu buvo. Savo palapinių „kotedžą“ įkūrėme ant ežero pakrantės. Pradėjome savo vakarinį gyvenimą. Sigutė, Vytenis ir Andrius supuolė maudytis į ledinius Galadusio ežero vandenis. Įkūrėme laužą, Remigijus pririnko daugiau malkų, Kristina ir kiti organizavo vakarienės gamybą. Šiandien tradicinė grikių košė. Artūras priminė, kad neseniai turėjome savo bendražygės Vitos gimtadienį. Taigi, susipratome tik dabar, ir nuoširdžiai pasveikinome. Pašnekesiai prie laužo, knygos „Turiu eiti“ apie geografą Rimantą Krupicką skaitymai, po to po truputį ir nugęsome, nes nužygiuoti 29 kilometrai su drėgme prisisunkusiomis kuprinėmis nemažai investavo į susikaupusį mūsų nuovargį. Sukritome gana anksti, apie 22 valandą, jau gyvenimas mūsų „kotedže“ nurimo. Tiesa, balandžio 1 diena mus apgavo tik tiek, kad vietoje paskaičiuotų 25 kilometrų buvo nueita 29 kilometrai…
Sekmadienis. Toks pats drėgnas rytas. Atrodė, kad į palapinę visą naktį nuolat barškėjo lietaus lašai. Kažkodėl rytą buvo sunku keltis. Miegmaišyje šilta, gera, o lauke įsismarkavęs vėjas, vis ta amžina drėgmė, kurį vis transformuojasi į nežinia kaip susiformuojančius vandens lašelius. Atsikėlus šiaip ne taip, prie laužavietės „virtuvėje“ jau krapštėsi Asta ir Remigijus. Pakrapščius laužo pelenus, rasta sausumos ir šilumos. Prasidėjo makaronų košės su tunu gamyba. Netrukus karštas vanduo visus sukvietė kavos ritualui. Kai visi ritualai baigėsi, ir vėl mūsų mobilūs „namai“ su visais rakandais pajudėjo į kelią. Navigacijos rodo, kad turime nupėdinti 24 kilometrus. Startuojame 8.30 val. Pradėję žygiuoti sutinkame vietinį gyventoją Arūną, kuris lydimas dvejais asmens sargybiniais šuniukais išėjo pasivaikščioti. Pasišnekame. Pasirodo prie ežero savo vasarnamius statosi žmonės iš Marijampolės, Kauno ir kitų vietų. Čia advokato namas. Arūnas čia apsigyveno, kai atgavo žemes, kurias valdžia nelabai skubėjo atiduoti. Išgirdau įdomią mintį. Kaip žinia ežeras Dusia yra trečias pagal dydį Lietuvos ežeras (Dzūkijos jūra). Pasirodo, palyginus netoli jis yra nuo šalia esančio Galadusio ežero. Anot legendos Dusia požemiu jungėsi, ar net jungiasi su kitame gale esančiu Dusios ežeru (Galadusio). Įdomi legenda. Įdomu pastebėti, kad Dusia yra ledo guolio kilmės ežeras, o Galadusys, kurį dalinasi Lietuva ir Lenkija, jau yra rinininės kilmės ir gana gilus ežeras, pasak Arūno siekiantis net 55 metrus. Ilgis šiaurės – pietų kryptimi taip pat įspūdingas, siekia 10,7 km. Ežero pakrantės gana iškilios, kalvotai išraiškingos, vietovė išsiskiria gražiomis apylinkėmis. Atsisveikinę su Arūnu toliau žygiuojame asfaltuotu keliu, kirsdami nematomus kaimelius, kol ties Tarnauka kertame gana aktyvų tarptautinį kelią, jungiantį Lietuvos ir Lenkijos valstybes ties Lazdijais. Ties sankryža pasimojavome su pravažiuojančiu pasienio automobilio ekipažu. Kažkaip jų pasiilgome. Žygiuojant palei rusijos sieną gana dažnai su pareigūnais susitikdavome draugiškai pasišnekučiuoti, o dabar kaip ir tuštuma atsirado. Staiga pasieniečių automobilis apsisuko, ir jau pagalvojome – sustos prie mūsų, bet tik šypsenomis mus vėl mojuojančius palydėjo ir nuvažiavo sienos link.
Baigėsi jau pabodęs rytinis, apie 6 kilometrus besitęsiantis asfaltuotas kelias, pačiu laiku panyrame į lietuviškai pašlapusį, pernykščiais lapais, balomis papuoštą dumblėtą lauko ir miško keliuką. Ir vėl panirstame į lietuvišką „nirvaną“. Toliau mus lydi drėgme persismelkusios laukų kalvos, tamsūs miškeliai, dumblėti keleliai ir savo galvelėse beverdančios mintelės. Netoli Kučiūnų kaimo įžengiame į mišką, kur nusprendžiame papietauti. Draugiškai besidalindami maisto likučiais pajuntame, kad mūsų kojos darosi švininės, o kūnelį vis labiau apima kaustantis nuovargis. Greitai išsijudiname ir vėl žirkliuojame per mišką, pasukame link tarpvalstybinės sienos palei Balandžio ežerą. Prasideda balandžio mėnuo, tai ir Balandžio ežeras mus pasitinka. Nuo ežero galo didžioji dalis keltąsos driekiasi tobulu keliuku, kuris nuvingiavo pasienio stulpeliais apsikaišęs beveik iki pat mūsų finišo vietos, Kauknorio kaimelio. Prietaisai parodė, kad nueiti 25 kilometrai. Baigėsi purškaliojimai, panašu, kad automobiliais per Lenkiją į Lietuvą grįžtame pasitikti giedrumos ir Saulės spindulių.
