2023.03.3-5. – Tėvynės pakraščiais (XXII etapas)

Asta Simonaitienė

Kai siautulingas vėjas

stūmė vis pirmyn

Ir baltos snaigės dailiai

puošė rūbus, plaukus.

Mūs kelias nuolat ėjo

vis aukštyn, žemyn,

Palikdamas sniege tik

pėdsakus gilius ir šaltus.

Kovo 3-5 dienomis, kai visiems gerą laiką, linksmybes ir finansinius palengvinimus žadėjo Kaziukas bei kvietė į savo mugę, dvylika nekantraujančių žygeivių vėl krovė kuprines ir išdardėjo į Vištytį. Žavus jau tamsoje skendintis miestukas mus pasitiko svetingai, netgi su garuojančia ant laužiuko žuviene.

Ant ežero kranto akimirksniu išdygsta palapinių miestukas, o į Salaperaugio degalinę nuvaromas transportas, su kuriuo kartu ir mintys, kad nori ar nenori, bet variantų žygio sutrumpinimui dėl jokių sąlygų nebėra. Tikslas vienas- sekmadienį pasiekti Alaušos degalinę.

Pamiršau paminėti pagrindinį dalyką. Tai žygio, skirto geografo ir keliautojo R. Krupicko atminimui, XXII- asis etapas, keliaujant mūsų tėvynės pakraščiais.

Su vietinių miškelių keturkojais gyventojais važiuojant teko susidurti iš per daug arti.

Šeštadienio rytą pradėjom nuo ekskursijos po Vištytį. Dienos šviesoje jis nušvito visu savo unikaliu grožiu. Viskas sutvarkyta, ramu, jauku, puiki pakrantė, kuria, prigriebę savo kuprines, ir pasileidome pimyn. Orai buvo tokie permainingi, jog kartais atrodė, jog keitėsi mažiausiai trys metų laikai per kelias valandas. Ežeras vietomis bangavo lyg jūra, o momentais saulės nutviekstoj pakrantėj lyg koks perlamutras žėrėjo jo pakraščiuose sustumtas ledas.

Eidami vis mėgavomės vaizdais, kalvų ir kalvelių grožiu, visai nemažais Sūduvos kalnais (tą Dunojaus jau tikrai prisiminsiu), vingiuojančiais žvyruotais keliukais, miškiukų brūzgynais, pelkėmis. Tik sekmadienį pajutau, kad gal jau visgi pasiilgau lygumų, nes nors ir vaizdai užburiantys, bet tos įkalnės ir pakalnės jau ima vargint, o kojos primint, kad gal ir biologinio amžiaus kartais nebereikėtų taip ignoruot.

Kai jau atrodydavo, kad motyvacija kiek slopsta, nuotaiką greitai pakeldavo prieky einančio Viliaus ant keliuko išpieštos šypsenėlės, širdelės, vėliau ir surašyti kilometrai, nes vis rūpėjo, kiek dar jų liko.

Sniege vis grožėjausi gyvūnėlių pėdsakais. Ačiū Sabinai už praplėstas žinias. Dabar jau žinosiu, kad barsuko pėdutė- tai lyg sumažinta žmogaus rankytė. Tačiau dėmesį patraukė ne tik žvėrelių, bet ir žygeivių batų atspaudai. Radau vienus ypatingai gražius, tai vis galvojau, kažin kam jie priklauso. Kadangi šypsenėlių paišytojas savo žygeiviškus batus pamiršo ir kaip juokavom ėjo su „lakierkom“, tai atspaudai buvo pakankamai lygūs. Ne tie.

Taip benagrinėjant tas trumpam paliktas tiek dvikojų, tiek keturkojų žymes, Alaušos degalinė lyg pati priartėjo. Nušvito akys ją pamačius, bet tuo pačiu viduj ir mažytis liūdesys. Turiningas bei puikus savaitgalis, nutrepsint 55 kilometrus, ir vėl akimirksniu praskriejo.

Nakvynė Vištytyje ant ežero kranto
Akimirka – ir laikinų namų nebėra
Taku palei Vištytį
Raibuliuojantis Vištyčio grožis
Šilelio pažintiniu taku
Sningant kertam Vyžainą
Sienų sankirta
Kažkur tarp LT ir PL
Dunojus
Pietūs prie Šešupės
Įpūdinga Vartelių liepa
Navigacinė dilema