Sabina Pranculienė
Nubangavo nuvilnijo pavasario lygiadienis per Lietuvą, o ta pačia proga – ir Kertam kampą keliautojų susibūrimas Guntauninkuose. Savaitgalis prašvilpė tarsi skubėdamas privyti vis trumpėjančius saulės spindulių šešėlius. Penktadienis tradiciškai virto smagaus pasisėdėjimo ir pabendravimo vakarėliu karštame dziakuzi kubile, su vaizdu į žaižaruojantį laužą. Šeštadienį užvirė ūkiniai reikalai: buvo genėjamos keliautojų namų sodo obelys, trumpinami nuo senatvės linkstantys uosiai, ardomas senojo rūsio stogas, karpomos tujos, valomi inkiliukai sparnuotiems keliautojams. Tarp birbiančių pjūklų, pokšinčių kirvių, girgždančių karučio ratų, žvangančių kastuvų ir čeksinčių žirklių garsų aidėjo keliautojų balsai, tai vienur, tai kitur virstantys sunkiai valdomo juoko lavina, nosį kuteno skrudinamos būsimos vakarienės kvapai, o kūnelius glostė išsiilgtos saulės spindulių vonios. Pavasaris visus apgaubė savo šiltu plačiu glėbiu, viliodamas kuo ilgiau užsibūti lauke. Jaukios ramybės pritvinkęs vakaras dar ilgai nepaleido sapnų karalystėn, vis pamesdamos vienokį ar kitokį masalą keliautojams. Sekmadienis išsaušo gražus. Sušokome apsitvarkyti po vakarykščių darbų: surinkti ir vienon vieton sugabenti nugenėtas šakas, nubalinti obelų kamienus, pakabinti dar porą naujų namų grįžtantiems sparnuočiams, užtvirtinti kepurėles dangum šaunantiems krosnių kaminams. Ant keliautojų batų medžio amžino poilsio vietą atrado ir viena kita pora atitarnavusių keliautojiškų batų. Ir svarbiausia, maksimaliai priartėjus lygiadieniui, keičiama metus atplevėsavusi Vyčio vėliava. O po to vėl nyram į pramogas – kas plaukia jaunatviškai ištvinusia Svyla, kas išbando Guntauninkų asfaltą elektriniu riedžiu, kas tiesiog lepinasi gurkšnodami kavą lauko terasoje ir danguje akimis sekiodami grįžtančių žąsų nesibaigiančias vilkstines. Taip ir prašvilpė pavasario lygiadienio savaitgalis. Tarsi skubėdamas privyti vis trumpėjančius saulės spindulių šešėlius.
