2023.02.16-18. – Lietuvos gimtadienis!

Asta Simonaitienė

Švenčiant ypatingai mums svarbią dieną, vasario 16- tąją, į Gaujos nacionalinį parką atklydo gauja, tautine atributika pasipuošusių žygeivių.

Ir vienas gražuolis keturkojis, kuris turbūt dvigubai didesnį atstumą subėgiojo. Pirmi metrai apledėjusiais takeliais labai nelengvi pasirodė. Vietomis kojos net drebėjo nuo įtampos. Turintys kačiukus tankiai trepsėjo eidami, kad palengvintų jų neturintiesiems gyvenimą. Teko ir ant užpakalio nusileist. Kam savo noru, o kam ir priverstinai.

Bet viskas tik smulkmė prieš atsiveriančius tokius ypatingus natūralios gamtos paveikslus, prieš uolų didybę ir grožybę, urvų paslaptingumą bei žavesį.

Vakare lengvas dienos nuovargis buvo išgarintas ir nuplautas pirtelėje su baseiniuku, kuriame gal joks matematikas nesugebėtų apskaičiuoti, kiek žmonių gali sutilpti į kvadratinį metrą per minutę, tarkim. Daug juoko, emocijų, šypsenų ir nakvynė „baklažaniškai“.

Ramus rytas su viešbutuko pusryčiais ir vėl mūsų laukiantis Pupabusas, kurio pirmasis ryto taikinys- kačiukų mugė Cėsyje, kaip išsireiškė mūsų šmaikštusis Vadas. Taip taip, kačiukų. Paieškos po žvejų parduotuves prasidėjo. Buvo aplankytos trys. Trečioji, pasirodė, labiausiai tam pasiruošusi, tai per penkiolika minučių suprekiavo gal mėnesio ar sezono apyvartą. Ir jai pasisekė, bet kodėl, apie tai bus vėliau.

Su savo naujais augintiniais ant kojų patenkinti žygeiviai pasklinda po naujas įspūdingas vietas. Apačioj vis šniokščia vingiuotoji Amata. Skardžių grožis verčia aikčioti iš nuostabos. Kalnas, pakalnė, į žemę nebereikia žiūrėti, galima drąsiau gerti į save garsus, vaizdus, kvapus. Nauji augintiniai ant kojų užtikrina ramybę. Kam nepavyko rasti sau tinkamų kačiukų ir budrumo vėl negalėjo prarasti, ėmė rankioti nuo žemės kūno dalis pirmosios ar tai antrosios parduotuvės nekokybiškų augintinių. Paradoksas, bet lietuviškų, beje. Nuotaikos tai niekam negadino, nes geros emocijos, skardus juokas, malonūs vaizdai buvo pirmaeiliai dalykai. Nepykau net, kai panorusi įsiamžint gražioj vietoj, neapdairiai patikėjau savo telefoną žygeiviui, apie kurį lyg buvau girdėjusi, bet nesusipažinusi. Kai prisistatė dar ir fotografijos patarėjų būrelis, tai supratau, kad realių gamtos vaizdų jokios nuotraukos neatskleis, bet jų selfiai mano telefone gerokai ryškiau juos primins.

Turėjom dar ir nuotaikingą upėn nugarmėjusio termosiuko gelbėjimo operaciją, lydimą graudulingų dainų.

Vakaras po sočios vakarienės vėl pirtelėj su tuo pačiu baseiniuku, kur matematinis uždavinys būtų dar painesnis. Pagarba mūsų nuostabiajam keliautojui, du vakarus mus maloninusiam pirties seansais.

Vėl „baklažaninis“ miegutis, pusryčiai ir pirminis kelionės tikslas- sugrįžti į Cėsio kačiukų mugę, kad sugrąžint tuos pirmosios ar tai antrosios parduotuvės nekokybiškus augintinius, kurie nuo pat ryto mėtė savo kūno dalis net ir lygiose vietose. Nesidomėjau iki galo statistika, bet gal penki iš šešių ar septynių.

O štai įsigiję toj trečiojoj parduotuvėj, nors ir pigesnius bei paprastesnius, visi buvo patenkinti. Tegu džiaugiasi parduotuvė apyvarta.

Trečios dienos oras buvo prognozuotas labai blogas, vyko demokratiški rinkimai, ar dar tęsime pažinimo džiaugsmą bet kokiomis aplinkybėmis, ar dardėsime link savo šiltų namučių. Balsų dauguma nusprendė, kad oras nebūna kliūtis norint kažką pamatyti. Aplankėme „Cecilu“ pažintinį taką. Trumputį jo variantą, tačiau jis įžiebė norą pamatyti tą ilgesnįjį. Viena aišku, kad teks sugrįžti.

Dardėjome namo ramūs, pailsėję, kupini gerų emocijų, vaizdų ir įspūdžių.

Ačiū Daliui, Sabinai, Rasai, kurie savo Šiaurės kelionėj strategavo, skaičiavo, planavo, kad visi būtų sotūs, laimingi ir patenkinti. Ir ačiū visiems bendrakeleiviams už kartu susikurtą gerą emociją. Dar kiek išskirtinai Gintarui ir Remigijui. Žinos už ką.

Švęsti pasiruošę
Žvelgiant iš Petro olos
Trepsim lediniais takais
O jau olų gražumas
Amatos vingiai
Kitokios pramogos
Vakaro linksmybės
Pamojuojam
Palei Amatą
Maudynės
Atvirutė
Foto
Įspūdinga Zvarties iezis ola
Portretai lietuje
Cecilu pažintiniame take