Paskutinį sausio mėnesio savaitgalį vasaros stovyklos „Tėvo ir sūnaus ryšys“ iniciatorius ir vedėjas Mindaugas kvietė tėčius ir sūnus, mamas ir dukras į žygį „Lietuvos Sibire“.
Savo įspūdžiais dalinasi renginio dalyvė Edita:
„Žygis „Lietuvos Sibiras“. Noriu. Per daug neanalizuoju. Šeima sutinka. Atėjo ta diena… apie 300 km iki Guntauninkų kaimo. Koks biesas mane ten traukia? Gyvenu kaime. Aplink laukai, miškai, apleistos trobos… žygiuok kur nori ir kiek nori. Vistik važiuojam. Susipažįstam su Daliumi, pasiruošiam žygiui. Oras – kaip užsakytas, nei vėjo, nei per didelio šalčio. Daliaus pasakojimas ramus, nuoširdus, lengvas. Gera klausytis. Komandoje keletas vaikų. Zuja, bėga, čiauška. Aš tiesiog einu. Viduje gera, lengva, lyg nebūtų jokių minčių, rūpesčių, reikalų. Pirmojo pasaulinio karo bunkeriai. Miško glūdumoje karo ligoninė. Griuvėsiuose miega meilučiai šikšnosparniai. Apeinu teritoriją. Energija lyg šiurpuliukais keliauja po kūną. Karas vyko taip seniai, o skausmas tebetvyro ore. Gidas Dalius pasirūpina laužu. Visiems smagu rinkti žabus. Netrukus kepame dešreles, lašinius, skrudinam duoną. Atrodo, tai skaniausia, ką galima išvis valgyti. Pradėjo temti. Gamta apsiklojo paslapties šydu. Einame toliau. Iš kairės pasigirsta garsai, spėliojame. Po kojomis girgžda sniegas. Dalius parodo šviesos plotelį už miško. Sako, kad ten jau Baltarusija. Jis vis pasakoja vieną po kitos istorijas, kurias išgirdęs iš vietos gyventojų. Labai įdomu, taip tikra. Pagaliau prieiname Katinautiškės kupetinį kaimą. Vienintelis toks rytų Lietuvoje. Mažutis, jaukus, užburiantis kaimelis. Buvo tamsu ir jau jautėsi nuovargis. Gido pasakojimas paskatino mano vaizduotę. Užsimerkiau ir pamačiau, lyg su tautiniais rūbais šokčiau klumpakojį kaimo viduryje. Dar trys kilometrai. Pirtis, kubilas ir nuostabiosios Sabinos (Daliaus žmonos) kopūstienė virta kazane. Poilsis keliautojų name. O buvo dar ir rytojus… ekskursija po Guntauninkų kaimą, keptas kugelis ir vėdarai autentiškoje krosnyje… nuoširdumas, bendrystė… Dėkoju!” Nuotraukos Daliaus.
