Liudas Belickas
Prie ko čia gimtadienis ?
Savo gimtadieniui mėgstu atitolti nuo kasdienybės, įkristi ar greičiau įmesti save į kažkokias netikėtas ar atokias aplinkybes, kiek padedant sau pamatyti gyvenimą kitu rakursu.
Padeda atsakyti į tokius beveik filosofinius – Ar man patinka kur „einu gyvenime” ? Ar pakankamai pastebiu savyje ir aplink?
Tai pirmasyk išgirstas „Džambulo“ pavadinimas, ir aptakūs 40 km nuskambėjo kaip nebloga proga išsikrauti ir persikrauti. Toks, sakytumei, „Žygiuoju pirmyn, kad atžygiuočiau iki savęs”.
Labai nesusismąsčiau, kad dar nesu tiek nuėjęs per dieną.
Džambulas?
Džambulas – Kazachstano regionas (bei regiono sostinė ~1939-1991), besiribojantis su Kirgistanu ir Uzbekistanu; jei tikėti wikipedija – pavadintas poeto Akynai Džambulas Džabajevas (1846–1945) garbei.
Kas įdomiausia, kad vietiniai taip praminė Didžiasalį, po to, kai apsukrūs 90-ųjų verslininkai ėmė iš Vilniaus senamiesčio iškeldinti alkoholikus į pilnai įrengtus butus, kai kurie galvodavo, kad gal tiesiog į kitą Vilniaus mikrorajoną keliasi. Pradėjo kilti nusikalstamumas Didžiasalyje ir aplink, tad „Džambulo“ pavadinimas vietiniam kelia, pirma, neigiamas asociacijas.
Vienok iš gyvuliškųjų 90-ųjų likę tik keletas užkonservuotų daugiabučių tuščiais langais. Laikas, tas žaizdų ir nuoskaudų gydytojas.
Nukrypau.
“Džambulas” , kiek supratau – vienas rimtesnių „Kertam kampą“ žygių, jau 9-asis. Jei paprastai į kitus žygius per registracijos dieną kitą susirenka 40-70 norinčių, tai čia su vedliu buvom 18-ka.
Na, išskyrus Povilą. Povilas vietoj Švenčionėliai-Ignalina pasirinko traukinį Švenčionėliai- Vilnius. Bet čia labiau juokas, šis prityręs žygevis trumpam prisotintas adrenalinu prarado viso labo 5 km pėdinimo džiaugsmo ir pasitiko mus ties Mažulionių piliakalniu.
Kažką praleidau. A tiesa, pradžią.
Pradžia
Šeštadienis, pabundu bent 20 minučių iki žadintuvo ~04:20. Jokių pranašingų sapnų.
Protingas laikrodis sako, kad kūno baterija pasikrovus tik 60%. Išgeriu kavos ir jaučiuosiu geriau, nei rodo skaičiai.
Paskutinės šmutkės į kuprinę ir link mašinos. (dėdamas crocsų kopijas į kuprinę jaučiuosiu kaip nusikalsčiau žygeivių etikai, bet nu ką – vadas liepia, klausau). P.S. Pasiteisino.
Šoferiauju, pusė suvalkiečio kraujo manyje džiaugiasi, kad tvariai keliausim – bus užpildyta ciela mašina!
Į automobilį paeiliui sėda Ignas, Gintaras, Andrius. Ignas – pirmokas kaip ir aš, nenutuokia kas mūsų laukia, Gintaras ir Andrius jau prityrę senbuviai.
Hipnotizuoja posūkiai, tamsa, muzika, apsnigti, miškingi ir tuštoki keliai, ir, žinoma, Gintaro košės aromatas; beveik dvi kelionės valandos neprailgsta. Atvykstam į Ignalinos traukinių stotį dvidešimt minučių per anksti, niekas neskubam lipti lauk, nors tas laukas perdėm nesikandžioja – apie nulį, lengvas snygis.
Negalim atsistebėti parduotuvės lankytojų aktyvumu kaip šeštadienį 7:00 ryto. Neužilgo atvažiuoja žygeiviais pripildytos mašinos, šoka į žygio batus, montuojasi bachilus, renkamės į ratuką. Yra tokių, kurie į žygį net atskrido iš užsienio. Gerbtinas atsidavimas!
Apsižvalgęs nustembu, kad turbūt esu tarp jauniausių dalyvaujančių. Nu ir turi parako kompanija, galvoju.
Daliaus nuotaika pakili, šypsena iki ausų, visus pasveikina, pristato. Kaip vėliau paaiškėja, visai nemažai žmonių, kurie tokį ilgą atstumą eis pirmą kart (gal kokie 30%).
Vystymas
Kokią 07:40 pajudam.
Dar tamsu, kilometrai kapsi lengvai, karts nuo karto stojam pasikalibruoti maršrutą. Stebimės kiek daug sniego, vaizdiniais užburia sniegu apdribę spygliuočiai, užšalę ežerai, toli siekiantys kloniai, įdomūs hibridinio turinio statiniai (sena+nauja statyba). Labai pasisekė su oru, nors debesuota ir pilkoka, bet nėra kritulių beveik visą pirmą dieną.
Klegėjimą ir pašnekesius cikliškai keičia tylus ir meditatyvus ėjimas.
Grubiai ties 10-tu kilometru sutinkam Povilą, padarom garbės ratą ant piliakalnio, užkandam.
Nepratusius prie judančių objektų mus nustebina pravažiuojanti viena kita mašina; vadas sako: mojuot – mojuojam. Mojuoja atgal. Va taip ir bendraujam.
Atsirandam vienoj iš aukščiausių Lietuvos vietų. Bandom nenupult ant žemės nuo pasikeitusio deguonies kiekio. Pasvyruojam, bet atsilaikom šiaip ne taip.
24-tas kilometras, turbūt jau arti 16 val, bet dar rimtai nepietavom. Na čia kompanija matyt tokia – neduok valgyt, duok pavaikščiot. Kalbos sklinda, kad kažkas laukia mūsų – siurprizas kodiniu pavadinimu “cilcienė” (sudzūkintas tiltas – Ciltas, maistas kurį gaspadinės nešdavo tiltus statantiems vyrams), reikia neprisivalgyt. Vadas sako, klausom. Neramu, gurgia, bet o ką daryt.
Batai jau įmirkę, šilta drėgmelė. Laimei, niekas nepritrinta. Kol nestovim, tol gerai.
Ties 30-tu kilometru pasiekiam miestelį Mielagėnus. Jau po valiai temsta. Kiekviena proga prisėsti darosi iškilminga, gal neturėtų būti nuostabu, nes jau dabar pagerinau savo per-dieną-nueitą-atstumo-rekordą.
Kaip skėriai užpuolam vietinį ‘tašką’ – kas mineralinio, kas colos, kas ledų. Prisijungia dar keletas žygiuotojų, einam žadėto siurprizo į Mielagėnų biblioteką.
O brolyti! Šiluma, galimybė išsinerti iš batų, atsisėsti ir ištiest kojas, karšta arbata, nesuvaidintas svetingumas, ir karštas maistas. Paaiškėja, kad cilcienė yra bulvių košė, šalia jos mėsos sardelės, dar silkutė ir rauginti kopūstai, ir agurkai. Be ceremonijų kimbam „į darbą“. Paraleliai matom, kad daugėja vietinių, šventiškai apsirėdžiusių, ant scenos atsiranda kėdės, instrumentai ir uždainuoja – kaip patys save įvardina – vietinių mėgėjų muzikos ansamblis. Žodžiu, priėmimas poniškas.
Ties kokia 9-ta daina keli entuziastai kelia visus nuvargėlius į ratuką – suktinį, taip ant laikrodžio pamatau, kad pasiekiau jau 31-ą kilometrą.
Taip šiltais žodžiais apsikeitę – atgal į šlapius batus ir tamsą.
Praeinam Paliesiaus dvarą, lendam gilyn į miškus.
Ciklopiniai ties pelkių atspindžiai atrodo itin gražiai.
Arimai, vandens pripildyti grioviai, kuriuos vis kertam ir kertam, pelkėtas miškas, ir netikėtai miške apsuktas ratas, iš šono pučiantys krituliai sudeda nepamirštamus akcentus dienos pabaigai. Jaučiu, kad visiems jau „gerai”, pokalbių ir juokų apmažėję.
Vedliai stoja pasitarti, paskutinis spurtas išlysti į normalų kelią. Mintyse burnojam, kaip čia Gintaras ir Eglė pačias geriausias dienos razynkas praleido, nusprendę tiesiau į Guntauninkus nukirsti. Pavydim iš tikro. Ačiū dievui, išlipam iš arimų į tiesiąją. Arti keturiolikos valandų nuo Ignalinos traukinių stoties.
Pirmąkart einąs tokį atstumą, krypuoju. Kai jau lieka gal 500 m., nuo širdies nukrenta akmuo.
47 kilometrai, plojimais pasitinka palaikymo komanda. Keliautojų namelis – bazė, kaip kokia dieviška oazė. Prišildyta troba, laukia cepelinai su grybų, grietinės ir spirgų padažais. Tipiškai nevalgau cepakų 21 val. vakaro, bet suėjo puikiai. Ilga ir turininga diena.
Galutiniam išganymui – laukia kubilas arba pirtis, kurią pasiekti galima baidarėm.
Mat visam rajone viskas begaliniai patvinę, molinga, sako. Pamirkau savo kojas kubile, keliems esantiems gyviems sugroju/sudainuoju lopšinę – ir miegot.
Reziumė
Sekmadienis. Planas išjudėt ryte dešimtą.
Pabundu prieš aštuonias, ištinęs kaip aštunkojis. Nekilo mintis dvidešimčiai žmonių vienoj vietoj miegančių kokį langą prasivert.
Išsitrinu veidą sniegu, išgeriu kavos ir pradedu panašėt į žmogų.
Dalius grieba mobilų magą ir eina žadint liaudies.
9-tą serviruojama karališka kopūstienė, man kaip beveik nevalgančiam pusryčių, lenda kuo puikiausiai.
Kas išsidžiovinę batus, o kas ir ne (pvz., aš) ekipuojamės ir ruošiamės tam, ko ir susirinkom. Pavaikščiot. Pradžia fiziškai negąsdinanti, dėkoju kubilui ir jį pakūrusiems gailestingiems organizatoriams.
Antrą dieną prisimenu šiuos momentus – 1-ojo pasaulinio karo bunkeriai, senai visų matyta saulė, drėgmė, vanduo, balos, pelkės, vanduo…, partizanų kapas Antanuose.
Ten, beje, įdomi tipinė sovietų propagandos metodika – kur buvę tikrų lietuvių partizanų veiklos, pristatyta dirbtinių žeminių-bunkerių rodyti pioneriams „kaip čia sovietų partizanai atsidavę kovojo”. Biškį tiesos sumaišyta su visišku briedu ir sėkmingai tepama ant tikrų istorijų formuojant politiškai palankų naratyvą.
Baltarusijos pasienio tvora, vėl klipatuojančios mano kojos, ir netikėtumas jau ties 24-tu kilometru pamatyti mūsų laukiantį autobusiuką. Važiuojam pro Džambulą (Didžiasalį), tamsoje pamatom užkonservuotus ir jau senokai nebegyvenamus pijokų daugiabučius.
Paskutinė stotelė – Tverečiaus užkarda ir supažindinimas su pasienio darbo specifika.
Remigijus, pamatęs tiek išdėliotų ginklų, pasijunta saugus, klapsi akim ir beveik užmiega.
Galvoju, kad būt gerai neužmigus pačiam už vairo, gi dar bent porą valandų laukia kelyje.
Atsidalinam Juzefos( legendinė Guntauninkų km. gyventoja) sūrius, apsikabinam ir palinkim vieni kitiem gero poilsio.
—-
Tai kodėl mes einam… ?
Kartais liepia vadas.
Kartais norim išsikraut.
Kartais traukia miškas.
Kartais ieškom savęs keisčiausiais būdais ir keisčiausiose vietose.
Kartais norim pabendrauti.
Kartais, kai nevaikščioji, pradeda niežtėti padai.
Ką radau?
Sėdėjimo džiaugsmą ir tuščią galvą.
Rimtą, ryžtingą ir ištvermingą komandą, kurios auros dėka ir pavyko praeiti kilometražą.
