Asta Simonaitienė
Mažosios Lietuvos takais, keliais
Linksmi keliautojai ir vėl žingsniuoja,
Jais domis tik pasienis mūs budrus
Ir sutikti malonūs šito krašto žmonės.
Lapričio 11- ąją vėl ištroškę nuotykių keturiolika keliautojų pradėjo skaičiuoti žygio, skirto geografo ir keliautojo R. Krupicko atminimui, trečiuosius metus. 18- asis savaitgalis, lipdantis tą Lietuvos paveikslą, keliaujant jos pakraščiais. Šis buvo unikalus paskutiniojo rudens mėnesio vidurio šiluma. Vis tekdavo stabtelt, kad kokį sluoksniuką rūbų nusirengt. Nors dulksna ir vėjelis taip pat buvo palydovais, ypatingai šeštadienį, tačiau jie buvo tik smagi pagalba, sutrepsint tądien trisdešimt vieną su puse kilometrą. Vėjas iš nugaros šiek tiek stumteldavo, kad greičiau eitume. O išdegintos kalorijos buvo atstatinėjamos įsikūrus Rambyno kalno papėdėje su prabangiu vaizdu į Nemuną. Galėjome gėrėtis jo tėkme, o užsigrūdinusios Sigutės akys žibėjo, kad ne kokiam griovy galėjo galvą išsiplaut. Saugumą šįkart turėjome maksimalų. Mus visur saugojo budrios pasieniečių akys.Tik šeštadienio rytą jie dar nepatikliai žiūrėjo kaip į keistuolius, domėjosi, tikrino visų dokumentus. Patarė kuo toliau nuo sienos eiti, Ukrainos vėliavą paslėpti. Nuo sienos nenorėjome nutolti, nes mūsų žygio esmė juk ir yra kuo arčiau sienos pražygiuoti. Kadangi nieko nepažeidžiame, tai pasakė, kad čia tik draugiškas patarimas. Tiesa, turėjome vieną užuomaršą nelegalą, kurio piniginė su dokumentais saugiai dvi paras gulėjo automobilyje šalia priekinio stiklo. Nors viskas buvo iš anksto su pasieniu suderinta, tačiau kažkuri grandis turbūt nesuveikė ir informacijos negavo. Žmogiška. Vėliau viskas pasitaisė taip, kad aiškinti, ką mes čia veikiam ne tik kad nebereikėjo, bet privažiavus pasisveikinimas buvo „Sveiki, Kertam kampą“. Domėjosi mumis ir sutikti vietiniai, apdovanojo mus šypsenomis. Mūsų Vadu ypatingai susižavėjo Panemunės vietinė, vardu Birutė.
Turėjome galimybę papietauti mielam Panemunės bariuky su skaniu maistu ir neįprastai draugiškomis kainomis. Praleidome tik progą sudalyvauti Katunskytės koncerte. Bet visgi koncertas neįvyko, nes susirinko tik 7 žiūrovai.
Sekmadienio atrakcija buvo apsipirkimas vidury laukų. Kadangi šalia žvyrkeliuko susiruošėm likučių puotą, pamojom pravažiuojančiam autobusiukui ir kai jis stabtelėjo, pasiūlėm prisijungti prie mūsų pietų. Paaiškėjo, kad tas autobusiukas- tai po kaimus važinėjanti krautuvėlė. Jau 25-erius metus taip važinėjanti. Maloniai pabendravom, pakėlėm apyvartą, o mūsų ir taip jau neskurdūs pietūs baigėsi desertais. Keksais, šakočiais, ledais.
„Pasikrovę“ gerų emocijų bagažą skubame namo. Nueiti 52 kilometrai nuo Plaškių ir Šereit(k)laukio arba Šereiklaukio, nes visur skirtingai rašoma. Net užklausti vietiniai dėl pavadinimo tarpusavy susiginčijo.
Ačiū Vadui už visad kruopščiai atliekamus namų darbus, kad mūsų žygiai būtų sklandūs ir prisipildę daug malonių įspūdžių sugrįžtume į įprastinį gyvenimo ritmą. Iki kitų kartų.
