2022.11.11-13. – Kai lapai nukrenta, bet nuotykiai nesibaigia (XVIII etapas)

Dalius Pranculis

Tai lapkričio mėnesio „Tėvynės pakraščių“, jau XVIII pėsčiųjų žygio etapas. Pradžia sklandi, viskas kaip neplanuotai, bet suplanuota. Krūvio, bendravimo ir prasmės išilgę kūneliai iš Vilniaus, Panevėžio, Kauno, Joniškio, Kazlų Rūdos ir Sidabravo vietovių sulėkė į žygio starto vietą, Plaškių kaimelį. Penktadienio vakarą, tamsos apgaubti, 14 keliautojų grupelė pajudėjo Nemuno senvagės Gėgės pakrante. Švieselių grandinėlė, daugiausiai tylėdama, nužingsniavo 4 kilometrus ir pradėjo stovyklos įkūrimo darbus. Kompaktiškas palapinių miestelis netrukus įsitvirtino krūmynų apsuptoje pievelėje. Apie 23 valandą visų laisvos rankos susikabino aplink nedidelį vaišių “stalelį” ir susijungė draugiškumo akimirkai. Laužo užkurti jau nebesistengėme, vėlus metas, beliko tik valanda laiko pasidžiaugti galiojančiomis senomis horoskopų pranašystėmis, kuriose daugeliui skambėjo įspėjimas saugotis sukčių. Po truputį grupelė pradėjo byrėti, eiti ilsėtis, ruoštis rytojaus pasipėdavimams. Išsidalinusi savo įspūdžius, apie 2 valandą nulūžo ir ištvermingiausia vakaro trijulė…

Šeštadienio rytas, keliamės anksti, kaičiame ant primuso puodą su vandeniu. Rytmetėlis su kava arba arbata, karštų pusryčių nedarome, kad negaišti laiko ir prasmingiau išnaudoti šviesųjį paros metą žygiavimui. Ir pasileidome žvejų, ūkininkų ir pasienio tarnybos naudojamais vingiuotais keleliais. Oras ūkanotas, tačiau šiltas, vakarų vėjas stumia mus į rytus, per Mažosios Lietuvos žemes. Aplink ganyklos, čia paplitusios derlingos Nemuno užliejamos pievos. Dar ir dabar kai kur ganosi galvijai ir žirgai. Paskui sužinojome, kad šiandien Lietuvoje buvo šilčiausia lapkričio 12 dienos oro temperatūra per visą orų stebėjimo istoriją. Mažeikiuose buvo užfiksuota +13,9 laipsnių, ir buvo pagerintas 0,2 laipsnio (+13,7 laipsnio, Kybartai) rekordas. Tikrai jautėsi šiluma, tačiau vakarų vėjas vis dėlto vertė labai neatsilapoti. Paėjus keletą kilometrų mus keliaujančius palei Nemuno vingius prisivijo pasienio apsaugos automobilis. Griežtokos išvaizdos vyrukas pasikabinęs ant krūtinės automatą ir padėjęs ranką ant jo, atrodė nelabai draugiškai. Nors aukštesnės instancijos Pagėgių rinktinė buvo informuota ir el. laiškais, ir pokalbiais telefonu, bet iki Plaškių užkardos informacija apie tai, kad mes keliausime, neatėjo. Patikrino dokumentus, nemažai pakalbėjome tiek su pareigūnu, tiek su jo vadovybe telefonu. Draugiškai išsiskyrėme, tačiau gavome patarimą, o vėliau ir įsakymą, neprovokuoti piktų kaimynų už Nemuno ir nedemonstruoti nešamos Ukrainos vėliavos. Pasienio vadovybė dėl Ukrainos vėliavos nusprendė, kad mes tam turime turėti jų leidimą. Po nedidelio nuotykio žygiuojame toliau Nemuno pakrante pravažinėtais keliukais. Ir kelią pastojo upeliukas, toks gal net kanalėlis, nes labai jau taisyklingai į Nemuną nusitaikęs, vardu Pirdė. Jos veržimąsi link upių tėvo glėbio bandė pristabdyti bebrų užtvanka, kuri mums pasitarnavo lyg tiltelis į kitą pusę. Peržengę Pirdę, toliau pirdinome, artėdami prie mažiausio Lietuvos miesto – Panemunės. Įžengę į remontuojamą kelio ruožą, surengėme poilsio pertraukėlę. Sėdint prie kelio darbams skirtų skaldos krūvų, atsirado proga pakalbėti su kelininku Vyteniu apie „Kur dingsta milijonai“. Buvo įdomu paklausyti ir padiskutuoti apie kelininkų aktualijas. Štai ir Panemunė, jau internetas visagalis buvo patikrintas, kad čia yra kavinė, kur nuspręsta papietauti. Žingsniuodami per mažiausią Lietuvos miestą susipažįstame su linksma moteriškaite Birute. Pasidžiaugę vieni kitais, pasitikslinę kavinės kryptį, įžengiame į centrą. Toks įspūdis, kad čia mūsų visi laukia. Ir savininkas pakalbino bei pasiūlė pernakvoti, ir darbuotojos svetingai šokinėjo, ir pašaliečiai mus kalbino. Natūrali ir nuoširdi aplinka maloniai šildė mūsų savijautą. Vienas vyriokas leptelėjo, kad kažkas užminavo šalia esantį Karalienės Luizos tiltą, kuris jungia Panemunę su kitapus Nemuno įsikūrusiu Sovietsku (Tilže). Ir, iš tiesų, žiūrim gaisrininkų ir medikų automobiliai stovi. Kelionės pabaigoje iš pasieniečių sužinojome, kad čia viso labo buvo tik pratybos, nors jau spauda pradėjo rašyti, kad gautas anoniminis skambutis dėl tilto užminavimo. Kaip ir nuotykis, ir juokeliai pradėjo sklisti, gal čia mūsiškių keliautojų darbas. Atskiras straipsnis, ko gero, turėtų būti apie kavinės „Agirija“ maistą ir kainas. Labai nesiplėsiu, bet ten buvo super! Labai skanu, malonus aptarnavimas, kainos draugiškos, savininkas pusiau juokais ir pernakvoti pasiūlė, paliko labai gerą įspūdį. Kas lankysitės mažiausiame Lietuvos mieste, būtinai aplankykite “Agiriją”,  nesigailėsite. Vos nuotykis nepokštelėjo, kai į kavinę įėjęs Remigijus pareiškė, pavalgėme, dabar visi eisime į dainininkės Katunskytės koncertą, kuris prasideda už 15 minučių. Kaip ir dauguma linksmai suklegėjo ir buvo pasiruošę priimti nuotykį, tačiau gerbdami mažumos nuomonę, nutarėme susilaikyti nuo pasiautėjimo ir šiandien daugiau paeiti, kad rytoj mažiau būtų. Kaip netrukus paaiškėjo, koncertas neįvyko, nes tik 7 žiūrovai buvo atėję. Pasirodo, galėjome nulemti, kad koncertas įvyktų, bet po to nepasigailėjome, nes būtume giliai naktyje nukeliavę į savo numatytą nakvynės vietą. Emocijos ir nuotykiai yra gerai, bet protas irgi nepamaišo. Jau artėjant sutemoms, pasukome savo kryptį nuo Panemunės palei Nemuną, Rambyno kalno link. Įdomu tai, kad nuo Panemunės miestelio tolumoje matėsi maždaug už 9-10 kilometrų esantis Vilkyškių kalvagūbris, ledyno sustojimo vietoje susiformavusi pakiluma, kuri buvo perkirsta Nemuno vandenų. Lietuvos pusėje esantis Vilkyškių kalvagūbrio šlaitas yra Rambyno kalnas arba Bitėnų alkakalnis. Žygiuodami nežymiu keliuku galiausiai įkirtome į pievą. Turėjome tikslą kirsti naujai pastatytą garsųjį Panemunės – Sovietsko aplinkkelį. 2015 metais pastatytas aplinkkelis vis dar nenaudojamas, nes buvo pastebėti ryškūs defektai, dalies dangos deformacija dėl giliau esančių durpių sluoksnio. Kadangi kelias aptvertas aukšta tvora, pasukome link Nemuno ir pralindome po tiltu. Pailsėjome, pavirškinome naujojo nenaudojamo tilto istoriją ir toliau panirome žygiuoti į tamsumas. Iš tolo jau šviečia Bardėnų užkardos šviesos, bet nusukame dešiniau, priartėjame prie Nemuno ir žvalgomės, ar išlikusi žemėlapyje pažymėta stovyklavietė? Deja, stovyklavietės nėra, statome savo laikinus namelius ant Nemuno kranto, beveik priešais Rambyno kalną, šalia pasienį žyminčio stulpelio. Tamsoje prasideda visapusiški kūrimosi darbai, kas dar ruošia guolius, kas jau tempia malkas iš gretimo miškelio, kas kuria laužą ir ruošiasi daryti vakarienę. Šiandien Artūras organizuoja grikių košę. Smagu, kai keliautojų nereikia raginti, prašyti, visi savarankiškai imasi reikalingų darbų bendram labui. Lėtai atvažiuoja automobilis. Gal pasienis? Nesuprasi, tamsoje nesimato, plafonas nešviečia, perdaug nekreipiame dėmesio. Gal penkios, gal dešimt minučių praėjo, einant pro šalį užkalbino. Labas vakaras, kaip Kertam kampą gyvena? Nuskambėjo klausimėlis… Vis dėlto pasienietis užkalbino. Draugiškai apie viską pasišnekučiavome. Pasienietis įdomiai paklausė, ar palapinėse šildytuvus turime. Matyt neįprasta, kad yra tokių prietrankų, kuriems metų laikas ilsintis palapinėse nėra svarbus. Pakvietėme turistinės košės privažiuoti paragauti, bet darbas yra darbas, atsakymas – jeigu sutaps maršrutas. Smagus draugiškas pasišnekučiavimas, be įtampos, buvo labai malonus. Toliau vakarojome prie savo „altoriaus“ – keliautojiško laužo. Įprastai po truputį laužiami nuovargio pradėjome listi į savo ramybės oazes. Dar kažkas ilgiau panaktinėjo, ugnies dievu padirbėjo, sėkmingai malkas sunaikino, rytą budintiems buvo papildomo darbo, šeimyninių barnelių, bet viskas baigėsi gerai. Sekmadienio rytas apniukęs, rūkavotas, papilkėjęs ir drėgme besidalinantis. Po rytinės kavos mūsų laukė prabangūs laužiniai pusryčai – kopūstienė su dešrelėmis ir šonkauliukais! Puodas buvo greitai ir tvarkingai išlaižytas. Ačiū Astai už pusryčių organizaciją, Vitai už šonkauliukus, Albertui už gyvybingą laužą. Bendras foto ir pirmyn ropoti į Rambyno kalniuką. Apžiūrėję aukurą ir kitas kalno įžymybes, užkliuvome už tetos, kuri iš automobilio prekiavo kava ir įvairiais desertukais. Nesusilaikėme, ir vėl kava su desertukais sukrito į skranduką. Kažkokia ramybė, niekur neskubame, vis stabtelime pasigrožėti peizažais į Nemuną iš aukštai. Aplankėme jaukias Bitėnų kapinaites, kuriose ilsisi Vydūnas, Jankus ir kitos garsios asmenybės. Tokios tvarkingos ir susimąstymą skatinančios kapinaitės, beveik iš visų pusių apsuptos aukštų sampilų. Įdomu, kas per kalneliai? Tokie nenatūralūs atrodo, bet jokios informacijos apie juos nematyti. Lyg per aukšti, kad pilkapiais būtų. Nusukome į pažintinio tako atkarpą palei Nemuną ir vėl grožimės upių tėvo pilka sekmadienine eilute. Leidžiamės, kertame Bitėnų kaimelį asfaltuotu keliu. Turime eiti, nors čia tikrai yra ką apžiūrėti. Už kaimelio poilsiavietė, stabtelime trumpam atsipūsti. Pasistengėme, kam atrodė prasminga, sms žinute paremti Rambyno regioninį parką. Toliau žengiame žvyrkeliu, kuris, atkartodamas Nemuno vingį, lanku supa Bitėnų ir Šereitlaukio miškus. Keliukas driekiasi pro Merguvos ir Bitežerio senvages, kuriose nemažai žvejų laimę bandė. Žuvingos čia vietos. Sutikta moteris su keliais grybais rankose pasidalino informacija, kad čia jos vyras dažnai žvejoja, vasarą dideli lynai kimba, dabar lydekos nerimsta. Galiausiai nusprendėme papietauti tiesiog šalikelėje be jokių patogumų. Berinkaliojant skanesnius kąsnelius nuo bendro stalo, žiūrim toks autobusiukas lėtai pro mus važiuoja. Mojuodamas sumuštiniu pristabdžiau ir pakviečiau pasivaišinti mūsų pietumis. Pasirodo, sustabdėm “autolafkę”. Ir atsivėrė mobilios parduotuvės durys, vidury laukų susidarė keturiolikos pirkėjų eilė. Ir prasidėjo šventė skrandžiams, – ledai, šakotis, pyragai ir t.t. Žodžiu, ir vėl nuotykis. Atsipeikėję risnojam toliau. Kaip ir matosi miško kampas, pagal žemėlapį kažkur jau netoli. Kairėje pasimato pirmasis Šereitlaukio piliakalnis. Apžvelgiam praeidami iš tolo, tik Albertas nusprendžia aplankyti. Toliau pasirodo ir kaimo pavadinimas – Šereitlaukis. Istoriniai šaltiniai rašo, kad seniau jis buvo vadinamas Šereiklaukiu. Užkalbinti kaimiečiai patys susiginčijo ir nesupratom, kaip iš tiesų. Kaimo pavadinimas kildinamas nuo skalvių didiko Šereikos vardo. Istorija labai turtinga, tikrai verta atskiro straipsnio. Trumpai tariant – išlikęs antrasis piliakalnis, kuris vadinamas Milžinkapiu. Išlikę dalis dvaro komplekso, buvusio spirito varyklos pastatas. Ir daugiausiai sukėlė klausimų paminklinis akmuo su užrašu „Čia buvo Prūsijos prezidento gimtieji namai“. Pasirodo, čia gimė ir 16 metų gyveno būsimas Vakarų ir Rytų Prūsijos prezidentas Henrikas Teodoras Šionas. Diskusinis klausimas, koks šio prezidento politinis svoris? Sudėtinga paaiškinti ne specialistui. Sunku suvokti to meto politinius procesus ir niuansus, bet įdomus faktas. Šereitlaukis, dabar jau kaimas, bet su labai įdomia ir didinga istorija. Čia mes ir baigėme tėvynės pakraščių XVIII etapą, prie apleistos stovyklavietės, ant Jūros upės kranto…

Žygis skirtas geografui Rimantui Krupickui atminti.

Akimirka nuotraukai
Pirdinam per Pirdę
Vakarojimas
Kava ant Rambyno
Į Bitėnų kapinaites
Susimąstymas
Pažintinio tako atkarpa
Regykla į Nemuno vingius
Per Bitėnų miškus
Žuvingoji Merguva
Šereiklaukio link
Parduotuvė ant ratų
Desertų dalybos
Šereiklaukio buvusios spirito daryklos pastatas
Piliakalnis Milžinkapis