Asta Simonaitienė
Spalio 30- ąją, tradiciškai Vėlinėms, 94 kojos nekantriai trepsėjo, lipdamos į autobusą, per naktį dardantį pro kaimynų lenkų žemę, kad saulėtą rytą sutiktų nuostabioj Tatrų globoj. Kalnų didybėj, jų apsupty. Maži techniniai autobuso nesklandumai nesugadino geros keliautojų nuotaikos, autobusas trumpam virto kiek lėčiau važiuojančiu kabrioletu, bet kelionės tikslas buvo pasiektas. Žavus Štrbske Pleso miestukas. Paruošiamieji darbai ir kupranugarių vilkstinė pasileidžia į Popradske Pleso, kuris artimiausias dvi paras virsta namais. Tyras kalnų oras, akis maloninantys vaizdai, keliautojiška bendrystė.
Kas susirgo „kalnų liga“, o kadangi KK grupėj sveikų beveik nėra, tai žino, todėl neverta daugžodžiauti apie širdį užliejančias emocijas, užlipus į norimą kalną, įveikus suplanuotą maršrutą, pamačius iš viršaus atsiveriančius vaizdus, iš apačios stebint kalnų didybę ir galybę, judančius trasose mažus taškiukų dydžio žmogeliukus.
Nevardinsiu aplankytų kalnų, nes kiekvienas turėjo galimybę rinktis pagal savo norus ir pajėgumus. Kas iš lėto pasimėgaujant, kas šturmuojant, bet abejingų ar nepatenkintų tikrai nebuvo. Vakarais visų veidai švytėjo, skambėjo daug juoko, buvo dalijamasi dienos įspūdžiais.
Dėkinga visiems keliautojams už tą žavią bendrystę, už tai, kad visada atsiras kas pasidalins paskutiniu vandens gurkšniu, aprengs, pamaitins ir takelį apšvies, jei ir be nieko išeisi.
