Asta Simonaitienė
Kai rudenėjančiam miške
Iškyla vaizdas lyg sapne,
Po kojom medžių lapai šoka
Judrų nuotaikingą šokį.
O Nemunas gausia srove,
Tekėdamas sava vaga,
Malonina akis, ausis
Ir suteikia mums jausmą
Lyg gyventum rojuj.
Rugsėjo 30 dieną dvylika keliautojų su šypsenomis veiduose vėl užpildė KK mikriuką. Septynioliktasis žygių Tėvynės pakraščiais etapas. Ir svarbiausia- mūsų mylimojo Vado gimtadienis su fantastiniu silkės tortu, sveikinimais, dovanomis ir pakilnojimais.
Žygio metu permainingas rudeniškas oras vis keitė savo rūbus. Tai švystelėdavo saulytė, tai prakiurdavo dangus, o kartais vėjo gūsiai mėtė į šonus, skraidindami aplink mus įvairiaspalvius ir įvairiaformius medžių lapus. Paukščių virtinės vertė kelt vis akis į dangų, o smalsios karvytės kėlė nuotaiką, nes vis atbėgdavo pasisveikint ir galvas kraipydamos žiūrėjo į po jų ganyklas vaikštančius keistuolius. Sutrikdė mus tik vienas susireikšminęs caru save įsivaizduojantis žmogysta.
Užkliuvo jam mūsų nešama Ukrainos vėliava. Apie jo elgesį ir visus necenzūrinius žodžius nesiplėsiu, nevertas dėmesio toks vatinis menkysta. Grasino policija, nes ėjom per jo žemę, tačiau pabendrauti teko tik su pasieniečiu, kuris bandė sugalvoti ką negero mes padarėm, nors nelabai jam sekėsi.
Šeštadienio vakarėlis vyko su vietiniais žvejais. Ant laužo išsikepėm jų laimikį. Čia irgi daug nesiplėsiu, tegu nuotykiai pasilieka mums kaip šio etapo vizitinė kortelė.
Tradiciškai lenkiu galvą Vadui ir žaviai kompanijai, kuri jau beveik kaip antroji šeima.
