Renata Žilinskienė
Penktadienio vakarą atsiliepėm į Všį KK Daliaus kvietimą atvykti svečiuosna į „Kertam Kampą“ keliautojų namų erdvę.
„Ir ką mes veiksime tadu? Kas pramogaus, kas bendraus, kas kokį gerą darbą padarys, kas nervuos ir nieko nedarys.. „, – taip skambėjo pasiūlymas..
Pasirašiau po paskutiniu pasiūlymu, – nervuoti ir nieko nedaryti..
Ir ši frazė talpina tokį gerą „paslėptą“ Daliaus šposų ir tolerancijos, ir svetingumo mišinį – būk tu koks nori būt, tik atvažiuok ir mes tave priimsim, apkabinsim, sušildysim, prajuokinsim ir paleisim visą pailsėjusį.
Juk pailsima ten, kur esi laukiamas.
O laukti ten moka. Ir pasitikti. Ir būti kartu. Ir išlydėti.
Pasitiko su pirtimi ir šašlykais. Išlydėjo su kubilu ir ant laužo virta Sabinos kopūstiene (ir tokia jaukia jaukia šiluma).
Vieta unikali. Lyg Lietuva. Bet lyg ir ne. Tik Baltarusija šalia. Pasaulio pakraštys. Bet tų senų “rėžinių” kaimų unikalumas. Verandų langų “grafika”..
Ir laiko sąvoka ten pasimeta. Lyg 21 amžius, bet dar pavasarį per nakties ekskursiją aplankytos trobos ir Daliaus pasakojamos istorijos sustiprina tą jausmą, kad tu vis dar vaikštai po praeitį, lyg tu ten..
Ir gamta šalia. Dar nuo pavasario akyse stovi pulkas pilkų gervių lauke..
Pasidžiaugėm (mums) nauja pirtimi ir, kad netenka į ją bristi kai vandens iki kelių (o sako, pavasariais būna ir taip). Pasidžiaugėm kaip galima pastatyt pirtį. Su minimaliom žiniom. Bet daug entuziazmo. Tobulai. Kad būt visiems. Laukiamiems.
Pasižiūrėjom krepšinį. Pavakarieniavom.. Pakalbėjom. Beveik iki ryto..
Ramunė buvo nusprendus paimti trumpą programą. Paėmė mus. 7 ryto.
Sodint pušų. Pušis sodinom grąžtu poliams gręžt, nes žemė buvo tokio sausumo, kad tik toks įrankis bepritiko. Nuotykis, bet jų čia ant kiekvieno kampo. Kai viskas su nuotaika.
Tada dar svarainių sodint.
Tada dar apžiūrėt gėlynų.
Tada dar kokią girnapusę kur įkomponuot.
Dar kokias mėtas nukirpt, surišt, pirtin nukišt. Kad kvepėtų. Visiems.
Ramunę išlydėjom.
Tada buvo pasiūlymas imti laisvą programą. Pasiūlyme nuskambėjo gal grybai.. Gal karosai.. Gal prasieit kur.. Nei grybai, nei karosai neskambėjo kažkaip realiai. Prasiėję jau lyg buvom..
Paulius ėmėsi elektros darbų.
Kadangi mūsų buvo tiek, kad beveik ant rankos pirštų suskaičiuot, tai apsidairius supratau, kad nervuot kaip ir nėr ko.. o veikt norisi kažką.. Apėję ūkį, suskaičiavom visas tiesiai ir kreivai sukaltas pastatų lenteles ir aptarę kuo galim prisidėt stojom į darbus.
Taip nejučia. Su juokais visą dieną. Su istorijom. Nuo vaikystės. Iki stiprių patirčių. Ir vėl su juokais..
Dažiau. Kopėčiom aukštyn žemyn, aukštyn žemyn.. kol baigėsi dažai. Sakė, toj vietoj gal bus scena ir skambės muzika.. Gal seni daiktai suras ekspozicijos vietą.. Bus gražu.
Vyrai pilnom burnom vinių “kartonavo” lubas, Sabina rūpinosi namais ir maistu.
Tokia bendrystė. Draugystė. Valia kurti kažką bendram buvimui. Bendrystei. Visiems, kas čia atvažiuos.
Nes, kaip sakiau, – esi čia laukiamas. Ir ta darbo-poilsio-juoko terapija valo. Galvą. Nuo visų rugsėjo voratinklių. Ir tas dėmesys kiekvienam, – užpildo.
Ačiū Daliau ir Sabina už tokią lengvą bendravimo ir buvimo formą! Už tai, kad laukiat. Visų.
Mus, po darbų išmurkdę kubile, šiltai išlydėjo. Iki kitų kartų..
Palikom juos, prisakę eit ieškot grybų ar karosų. Neieškojo. Turbūt. Paliko pramogą kitiems, kitam kartui..
