2022.06-07. – Tėvynės pakraščiais

Remigijus Žilinskas

Kažkaip susilipdė du etapai, nes jie buvo laiko atžvilgiu ganėtinai arti vienas kito. Arba aš jau visai laiko nuovoką praradęs. 14 etapas vyko per Jonines, o 15 – praeitą savaitgalį. Kitas bus tik rugsėjį, nes rugpjūtį bėgsime kažkur į skirtingas pasaulio kryptis atostogų. Bendrai paėmus, tikrai nemažai jau Lietuvos pakraščiais praslinkta, spėju, kad jau bus arti 900km ir artėjame link pusiaukelės.

Per Jonines, 14-tame etape saulės tikrai netrūko, dar po šiai dienai skūra krenta, gal jau kokį antrą ar trečią kartą neriuosi iš kailio. Iš tiesų, toks truputį padrikas žygis gavosi, visi savais keliais, bet viena kryptimi. Galbūt, saulės trenkti ar jodo prisikvėpavę vinguriavome Nerijos pakrantėmis tarp dviejų vandenų. Bėgdami tai į marias, tai į jūrą su visai rūbais, kad kuo daugiau drėgmės turėtume ant savęs. Reikia pripažinti, kad kitas rytas buvo sunkus. Toks jausmas, kad oda norėjo atsiskirti nuo kūno, įkristi į kefyro vonią ir ten pagyventi kurį laiką, kol atgaus savo elastingumą. Bet kuriuo atveju Neringa ( čia regiono pavadinimas, ne vardas) turi savo žavesio. Išskirtinis Lietuvos kampelis. Tai taip nuo pakrantės iki pakrantės kulniuodami per tris dienas susukome ~70 km. Nepatikėsite, bet Lietuvos savanose Kuršių nerijoje galima sutikti ir zebrų ir žirafų, panašu, kad klimatas tikrai šyla.

15-tas etapas, po ilgų svarstymų ir variantų ieškojimų, prasidėjo vėl nuo Klaipėdos ir baigėsi netoli Ventės rago. Radome nuostabią vietą kitai nakvynei ir žygio startui. Startavome šlifuodami Klaipėdos šaligatvius, per miegančius rajonus ir parkų pakraščiais, kol pasiekėme Klaipėdos terminalą, o netoli jo ant marių kranto ir įsikūrėme. Kaip jau tapo tradicija, vakare buvo knygos skaitymas, kuri keliauja kartu su mumis. Kita diena buvo pati ta žygiui: truputis lietaus, truputis saulės. Pasileidome plaukus Kintuose ir nakvynei apsistojome už Kintų, miške. Naktį pro mus zujo dviratininkai dalyvavę kokiose tai varžybose. Rytas pasitiko saulėtas ir saulės spinduliai beldėsi į palapinės langą: „ puse veido saulėje, šypsenėlę kurią įsileidau“. Bet žinote tokį posakį: „kaip perkūnas iš giedro dangaus“. Tai va taip buvo ir mums, saulė šviečia ir girdime kaip atrieda, atidunda. Prasidėjo garsų ir šviesų festivalis, kaip pagal laiką, tai, sakyčiau, ankstokai šokių aikštelei. Na, bet palapinės surinktos, grikiai jau skrandyje voliojasi, belieka tik stebėti, grožėtis ir laukti. Pradėjo semti mūsų pavėsinę, tai kaip toje „Rondo“ dainoje:

„Dar prisimenu tas dienas

Kaip buvom laimingi mes, drauge

Tu lyg vasara išnykai

Kodėl visa taip trumpai, tu vėl tyli

Aš šaukiu pievoj

Kur gi tu miela

Ieškau aš tavęs

Tu palauk palauk, sustok

Pasakyk nors vieną žodį

Eidama ranka pamok

O lietus tau kelią rodys…“

Tai ir mes, pamoję ranka, išėjome kur lietus mums kelią rodė. Vėliau lietus nurimo ir vėl įsibėgėjo, po to vėl aprimo, tada nurimo, tada vėl pradėjo iš naujo trečią kartą. Tokia drėgna diena išpuolė. Kintuose aplankėme didžią ir tikrai įspūdingą tują. Jei galvojate, kad tai dekoratyvinis nedidelis krūmelis, kurį pavasariais nuo taburetės pasistiebę pirštų galais genėjate jos viršūnes, kad įgautų maloniai taisyklingas formas, tai teks galvoti iš naujo. Tikrai verta aplankyti šį unikalų krūmą-medį. Kai paskutinį kartą buvau aplankęs prieš 10 metų, tai jau nuo to laiko gerokai ūgtelėjo. Žingsnis po žingsnio slinkome, trepsėjome, kojas kilnojome Ventės rago kryptimi. Kol pasiekėme Kintų girininkijos pažintinio tako prieigas. Ten nusprendėme ir dėti tašką šiai atkarpai ir startui kitam etapui; su nuostabiu vaizdu į mirusias kopas. Ech, kaip nežinomas poetas sakė „Lietuva, kokia tu graži“ ir jis buvo teisus.

Nužygiuota
15 etapo pradžia
Kelte
Poilsis
Lietuvos savana
Gyvybinga mūsų gamta
Patikrinome Klaipėdos pievas
Paliekant Klaipėdą
Juodasis auksas Sakučiuose
Pakeliamo tilto liekanos per karaliaus Vilhelmo kanalą
Dreverna mus palydėjo į žygį ir palinkėjo sėkmės
Popsas
O jie vis važiavo ir važiavo
Lengvų kelių neieškome
Mūsų pavėsinė skęsta arba Nojaus arka negelbėja
Didžiosios tujos kamienas