2022.05.13-15. – Tėvynės pakraščiais (XIII etapas)

Dalius Pranculis

Praėjusį savaitgalį 11 keliautojų tęsė savo žingsnelių dėliones Tėvynės pakraščiais. Šį kartą mus ištiko gana smėlingai klampi, vietomis ir akmeninga Baltijos kranto linija Šventosios – Palangos – Klaipėdos keltąsos atkarpoje…

Po darbų, penktadienį, dviejų krypčių keliautojų ekipažai atvyko į Šventosios kurortą, kur mus pasitiko, nei daug, nei mažai – +85C laipsnių temperatūra, bent jau taip parodė informacinis miesto termomentras. Patikėję, prieš startą paskubėjom ore sudraskyti po vieną šalto šalto, kol supratome, kad nėra taip karšta. Patraukėme miesto gatvėmis link pajūrio. Švelniai temo, kūnelį kuteno šiltas vėjelis, dėmesį į mus atkreipė pilnaties perlamutrinis žvilgsnis. Mistiška erdvė prie jūros neskubino mūsų ėjimo, į save gėrėme ypatingą aplinkos aurą. Menišku tempu paėję apie penketą kilometrų, nėrėme į miškingas pakrantės „džiungles“, kur tamsoje išdygo mūsų palapinių miestelis. Kiek pabendravę prie dirbtinės ciklopų šviesos, išsibarstėme į miego fabrikėlius…

Šeštadienis. Prabundam. Krapnoja lietutis. O vakar tokia šviesi naktis mus palydėjo, kad neįtartum orų pokyčio, tik prognozės liudijo, kad kažkas bus. Kaip visada, šviesoje mūsų miestelis atrodo kitaip, žaviai ir harmoningai įsipynęs į pajūrio pušyno „džiungles“. Užsikaičiame karšto vandens ir pradedame krapštymosi operaciją arba pasiruošimą žygiuoti. Po visų rytinių procedūrų išlipame iš savo ramaus „uosto“ į duksna, vėjeliu ir baltomis bangelėmis pasipuošusios jūros pakrantę. Prasideda žingsnių varoma meditacija ir galvos nereikalingos pilnumos „plovimas“ bangų ošimo procedūromis. Susitariame susitikinėti prie į jūrą įkertančių upeliukų. Išsibarstome. Pajūris ruošiasi kurortiniam sezonui, kai kur jau atsidarinėja kavinukės, kurių paslaugoms pradeda nebeatsispirti ir dalis keliautojų. Kažkoks pagundų ruožas. Nepaisant visų moralinių ir fizinių sunkumų, susiburiame prie Palangos tilto. Ai, einam papietauti į „Čili“ piceriją. Ne keliautojiška, bet kartais, kad pajustum, kaip gera gamtoje be patogumų, reikia ir civilizacijos tuštybių. Užsibuvimas Palangoje kiek išvargino, norėjosi bėgti. Nusifotografavome palaikymo nuotraukoje su picerijoje dirbančiais ukrainiečiais ir patraukėme link Palangos tilto galo. Bendra grupės foto, ir vėl pasileidžiame pajūriu kaip per skaistyklą. Susitarėme susitikti Karklės gyvenvietėje. Po paskutinių audrų Baltijos pakrantė gerokai „apkramtyta“ bangų. Labai išraiškingai pasirodė abrazinio tipo pakrantė, Šaipių atodanga, kuri vertė mus stebėtis ir gėrėtis, nejaugi čia Lietuva. Eiti darėsi vis sunkiau, vargino klampus smėlis ir smulkių akmenynų ruoželiai, kurie sekino mūsų jėgas. Priėjus Karklę, šiek tiek kirtome gyvenvietę, pailsėjome „Žvejo sodyboje“ ir patraukėme nakvynės ieškotis. Pakrantės ruožas toks, kad šabakštynų mažoka, jausmas lyg parke apsistoję būtume. Tiek to, nejauku, bet „parkas“ tiks. Įsikuriame, ant primuso verdam grikių košę, per planšetę stebime Euroviziją, dar aš pabandau su savo monologais „palepinti“ grupės narius. Galiausiai sulaukę Monikos pasirodymo ir pavalgę grikių, keliautojai pabyra ilsėtis. Liekame keturiese. Skaitome knygos „Turiu eiti“ ištrauką. Pasisėmęs dvasinės ramybės, krenta ilsėtis mūsų ketvertukas…

Sekmadienis. Saulės spinduliai sklaidosi tarp medžių kažko ieškodami. Atsikeliame anksti ryte. Susirenkame naglai pastatytas palapines, kad nebadytų aplinkiniams akių. Dar po posmelį nusniaudžiame ant kilimėlių. Galiausiai pasišildom vakarykštės grikių košės, susitvarkome ir pajudame. Iškart mus pasitinka pajūrio perlas – Olando kepurė. Tai aukštas (iki 24 metrų aukščio) ir status pajūrio krantas, kuris remiasi į jūrą. Per stipresnį bangavimą kranto apačia nepraeisi, nes skalauja bangos. Kažkada Olando kepurė turėjo navigacinio pobūdžio reikšmę, dabar nuostabaus kraštovaizdžio grožėjimosi vieta, mėgstama lankytojų. Pavadinimo kilmės versijos yra kelios. Viena jų, kad pakrantės reljefo forma primena olandų žvejo kepurės siluetą. Kasmet jūros bangos „nugriaužia“ maždaug pusės metro šlaito dalį. Einame viršutine skardžio dalimi, grožimės mus supančia aplinka, ir vėl nesinori skubėti. Mūsų keltąsa sutampa su Litorinos pažintiniu ir Jūros takais. Tolumoje pasimato laiptai į Kukuliškių piliakalnį. Po truputį nusileidžiame prie Girulių baterijos (Memel Nord), kuri liudija apie vokiečių bandymus per antrąjį pasaulinį karą įtvirtinti pakrantę. Pasidaro karštoka, dalis keliautojų išsitraukia bene vasarines aprangas ir įšoka į šortus. Ir vėl sunkus ėjimas per klampų smėlį. Melnragės ruože smėlis itin klampus. Manoma, kad pro jūros vartus ištekantis gėlas Kuršių marių vanduo tam turi įtakos. Ir pats smėlis toks tamsesnis nei įprastai Baltijos pakrantėje. Saulė atsisuka ir spindi į akis. Pradedam laukti, kada prieisime šiaurinį jūros vartų molą. Susirenkame ir draugiškai patraukiame link tolimiausio molo galo. Netrukus laukia nuobodoka 6 kilometrų atkarpa per Klaipėdos miesto pakraščius, kurie įvairuoja nuo pramoninio rajono, per šiek tiek žalumos, iki miestieško centro stiliaus. Galiausiai pasiekiame Senosios perkėlos prieigas, kur mūsų žygis baigiasi ir dedame tašką.

Pėsčiųjų žygis „Tėvynės pakraščiais“ skirtas mokslininko, geografo ir keliautojo Rimanto Krupicko atminimui.

Šventosios kurorte karštoka
Šventosios prieplaukos grimasos
Pajūrio džiunglių palapinių miestelis
Persikėlimas per Ošupį
Baltiškas aštuonkojis
Prasilenkėme
Meditacijos kryptis
Melnragės paplūdimyje
Pagarbus palydėjimas į Kukuliškių piliakalnį
Palaikymo nuotrauka su Čili picerijoje dirbančiais ukrainiečiais
Kitokia Baltijos pakrantė
Šaipių atodangos grožybės
Šaipių klifo kaimynystėje
Gyvenimas tarp pušų
Melnragės molas
Įkalinti Tėvynės pakraščiuose…
Klaipėdos jūrų uostas
Klaipėdos centras, gyvenimas prie Danės upės